Arvydas Juozaitis
ALISTERIS KUKAS
Laiškas iš Amerikos
O buvo laikai…
Kai vis ieškojau žmogaus, kuris klausosi Alisterio Kuko radijo laidų. Kuriam kas savaitę neregimomis bangomis pasiekiantis Lietuvą „Laiškas iš Amerikos“ būtų tiek gyvybiškai svarbus, kiek man. Neradau tokio. Nei darbe, nei bibliotekoje, nei draugų rate – nė vieno. Laikui bėgant mano nerimas augo: nejaugi esu vienišas vilkas Vilniaus pasaulyje? Ar net Lietuvos pasaulyje? Nejaugi Alisteris Kukas – nėra radijo pasaulio bamba? Šaukiau net angliškai tą vardą ir pavardę – Alistair Cooke! Jokio atgarsio – tyla tvyrojo gūdumoje. Buvo nykūs 1980-ieji.
Paieškos truko mažiausiai penkerius metus, nors kai pradėjau ieškoti, jau buvau įsisenėjęs jo gerbėjas, su dešimties metų klausymo stažu. Keli bičiuliai, iš pagarbos manajam entuziazmui, ėmė klausytis, tačiau be entuziazmo. Laidos jiems „neprilipo“. O aš likau tikras, kad yra, kad negali nebūti žmonių, kurie nebūtų prilipę prie „BBC World service“ O jeigu jų yra, vadinasi, jie negali neišgirsti Alisterio Kuko balso, kuris tuo metu (1980-1988 metais) jau buvo nepranokstama šios radijo stoties pažiba. Pagaliau, maniau sau, juk reikia net vidurinių mokyklų anglistams (jų Lietuvoje buvo daug) klausytis švarią anglų kalbą, o kur dar ją išgirsi, jeigu ne Londono radijo mums atsiunčiamą? Jeigu jau aš, būdamas vos 15 metų, ėmiau jo klausytis – tokių kaip aš turėjų būti ne vienas.
Bet Alisterio Kuko gerbėjų vis nebuvo. Ar prastai ieškojau?
Tuo tarpu „BBC World service“ trumposiomis bangomis imperijos sargai netrukdė niekuomet, net juodžiausiais komunizmo laikais.
Prasidėjo Sąjūdis, tačiau ir tarp naujų bičiulių vėl neradau nė vieno Alisterio Kuko klausytojo. Lyg nebūtų pasaulyje jokių „Laiškų iš Amerikos“, netyvuliuotų žinių ir kultūros vandenynas, o į milijonų žmonių sielas įstabių laiškų autorius nebūtų įliejęs šviesos jūros.
O ant mano stalo gulė jau šeštas pustoris sąsiuvinis, į kurį, įrašęs į magnetofono juostą dar vieną „Laišką iš Amerikos“, guldžiau Alisterio Kuko išmintį ant popieriaus. Dariau tai sau, mokydamasis anglų kalbos, mokydamasis mąstymo kultūros ir politikos horizontų. Kiekvieną sekmadienį tam reikalui skirdavau kelias valandas. Ir tai truko metų metus.
Vėliau sužinojęs, kad žalioje jaunystėje, vos pradėjęs dirbti BBC, Alisteris Kukas buvo pakviestas ir į tos radiojo stoties „Kalbos švarumo komisiją“ (jai vadovavo – dar vadovavo! – gyvas anglų literatūros klasikas Džordžas Bernardas Šou (George Bernard Shaw), – kai šitai sužinojau, supratau, kad klausausi ir gryniausios pasaulyje anglų kalbos.
1998 metais Alisteriui Kukui sukako 90 metų. Šį savo jubiliejų, kaip ir kitus, jis pasitiko darbo vietoje, prie radijo mikrofono Niujorke. Jubiliejus tapo man puikia proga pagaliau parašyti nors nedidelį straipsnį į „Naująją Romuvą“ (Nr. 4). Ką parašiau? Ką jau ten ypatingo! Papasakojau, kad yra toks žmogus, kad jo vardas anglosaksų pasaulyje jau tapęs kultūros institucija, kad šis žmogus viską žino apie mūsų XX amžių. Atsiliepimų į straipsnį nebuvo. Vėl – tyla. Kaip užburta.
—
Šį rašinį suraičiau 2014 metais.
O dabar prisiminiau.
Alisterio Kuko laidas dabar galima girdėti visas – internete jos guli. Ir jo filmus matyti.
Protu, siela jis aprėmė pasaulį kaip Faustas, jis buvo tikras britas-škotas-europietis-amerikietis. Globalistas, bet tos Europos, kuri davė pasauliui žmogaus autonomijos, tautos garbės galią.
Viskas dabar prieinama, bet pasaulis gyvulėja. Nei riterystės, nei proto guvumo, nei kilnumo. Barbarai plūsta į Europą. Naikina ją – ir Rusija, ir Afrika, ir Azija.
O vakar pamačiau, kaip Europa naikinama ir iš vidaus – Klaipėdos dramos teatro scenoje. Vėl absurdo-purvo spektaklis.
Bet juk tas pats ir Vilniaus Nac. teatre. Net purvo-bjaurasties režisierių OK pašalinus, jo mokinių per akis.Tuoj ne tik nuogi vaikščios, rusiškai keiksmais spjaudysis, bet ir gamtos reikalus prieš žiūrovų akis atlikinės. Ir vadins tai „žmogaus dramos menu”.
Kad visi sugyvulėtų.
Ak, Alisteri Kukai, Alisteri… Eskvaire, jūs – idealas. Tokių kaip jūs dėka mūsų tvirtybė lieka.
