Doc. dr. Linas Didvalis – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Azijos studijų centro vadovas
bei VDU Diplomatijos ir tarptautinių santykių programos magistrantas Jiabin Song
Šį sekmadienį (spalio 16 d.) Pekine prasidės ir kelias dienas tęsis 20-asis Kinijos komunistų partijos (KKP) nacionalinis kongresas. Tai renginys, sulaukiantis daug ne tik Kinijos visuomenės, bet ir viso pasaulio dėmesio. Nors kongreso svarbą galima sumenkinti teigiant, kad tai iš anksto suplanuotas politinis spektaklis, KKP vadovybės suvažiavimas sostinėje tampa proga partijai paviešinti ir užtvirtinti sprendimus, kurie iki tol neretai būna apipinti spekuliacijomis ir spėliojimais. Tad žinant KKP dominavimą šalies politinėje sistemoje bei išaugusią Kinijos galią ir įtaką pasaulyje, atsiranda daug priežasčių kongreso neignoruoti.
Kongresas ir jo reikšmė
KKP nacionalinius kongresus pastaraisiais dešimtmečiais rengia kas penkerius metus ir į juos sukviečia virš dviejų tūkstančių ištikimiausių partijos atstovų iš visos šalies. Teoriškai kongresas yra aukščiausias sprendimus priimantis partijos organas, tačiau realybėje jo pagrindinė funkcija – formalizuoti tai, kas jau sutarta ir suderinta gerokai iš anksto. Iš vienos pusės, kongresas yra gerai suplanuotas ir kruopščiai parengtas „politinis šou“, kurio reikšme galima abejoti, tačiau vertinant iš kitos pusės – jis Kinijos politinėje padangėje turi didelę simbolinę galią įtvirtinant sprendimus ir pasiunčiant žinutę tiek eiliniams KKP nariams, tiek ir visam pasauliui.
Kad kongresas nėra sprendimų priėmimo vieta parodo daugybė istorinių pavyzdžių. 7-asis KKP suvažiavimas 1945 m. formaliai įtvirtino Mao vadovavimą partijai, tačiau Mao de facto absoliučią valdžią partijoje buvo įgijęs dar nuo 1935-ųjų. Arba 11-asis KKP kongresas 1978 m. paskelbė Kultūrinės revoliucijos pabaigą, tačiau šią Mao politiką po mirties tęsusi vadovybė (taip vadinama „Keturių gauja“) valdžią prarado jau 1976 m. spalį. Arba 16-ajame kongrese 2002 m. Hu Jintao buvo „išrinktas“ KKP generaliniu sekretoriumi, tačiau tie, kurie išmano Kinijos vidaus politiką, pasakytų, kad lyderių eiliškumas buvo sudėliotas dar 1992 m. Deng Xiaoping iniciatyva.
Pati kongreso struktūra ir eiga suformuota taip, kad delegatai skirtų kuo daugiau dėmesio dviems procesams – xuexi ir linghui (学习和领会), t.y. mokymuisi ir įsisavinimui to, kas atkeliauja iš vadovybės. Kongrese neišvysime delegatų pasisakymų (kalbą paprastai sako tik partijos lyderis), ribotos diskusijos vyksta tik uždarose mažesnėse grupelėse, kurias stebi partijos vadovybės atstovai. Pastarieji gali nesunkiai pastebėti kritiškesnius pasisakymus ir užbėgti už akių neleisdami jiems išplisti po visą kongresą. Kad kongresuose vyrauja harmonija parodo ir tas faktas, kad nėra žinoma apie atvejus, kuomet delegatai būtų išreiškę nepritarimą vadovybės pasisakymams ar išplatintiems sprendimams.
Galima paklausti, kam gi reikia tokio politinio šou kaip partijos kongresas? Visų pirma tam, kad net autoritariniams režimams, o šiuo atveju Kinijai, svarbu savo visuomenėms pademonstruoti pagarbą procedūroms ir taip puoselėti teisinės valstybės iliuziją. Didele dalimi dėl to KKP kongresai visuomet yra renginys, apie kurį daug kalbama, naujienomis apie jį užpildomas žiniasklaidos eteris, tai tampa kone svarbiausiu penkmečio įvykiu. Partija tuo pritraukia visos šalies dėmesį, stiprina savo autoritetą, parodo tęstinumą bei gebėjimą organizuotai ir sklandžiai valdyti.
Ko tikimasi?
Pastarųjų dešimtmečių KKP kongresai yra tapę renginiais, kurių metu partijos vadovybė ištransliuoja žinią, ko tikėtis per ateinančius penkerius metus. Tai paliečia ir Kinijos užsienio politiką, kuri ypač aktuali Lietuvai. Nors KKP jau seniai yra monopolizavusi Kinijos valdžią, per pastaruosius dešimt metų po Xi Jinping paskyrimo į aukščiausias pozicijas, galios koncentracija yra tik dar labiau išaugusi. Tai įgyvendinta Xi inicijavus antikorupcines kampanijas, pašalinusias daugumą jo konkurentų, bei sustiprinus visuomenės kontrolę. Dėl to nekyla abejonių, kad gairės, kurias KKP nubrėš būsimo kongreso metu, gan tiksliai padiktuos ateinančių metų Kinijos vidaus ir tarptautinę politiką.
Netikėtumų ar pokyčių tikimybę sumažina ir tai, kad Xi siekia trečios iš eilės kadencijos. Tai sulaužys du Deng Xiaoping daugiau nei prieš 30 metų įvestus ir tarpusavyje susijusius principus, kurių iki šiol buvo laikomasi tam, kad ateityje išvengti tragedijų, kurias sukėlė Mao dominavimas: „jokio valdymo iki gyvos galvos“ ir „kartų kaita valdžioje“. Pirmasis buvo įtvirtintas KKP įstatuose įvardinant, kad tas pats asmuo negali partijai vadovauti daugiau nei dvi penkerių metų kadencijas iš eilės, o antrojo buvo laikomasi leidžiant ankstesniems KKP lyderiams paskirti savo įpedinius. Kadangi Xi galia, kaip kad teigia nemažai apžvalgininkų, yra tokia stipri, kad kone prilygsta Mao vienvaldystei iki 1976-ųjų, nėra jokios potencialios opozicijos, kuri galėtų reikalauti minėtų principų laikymosi. Atrodo, kad galiausiai niekas negali sustabdyti Xi nuo likimo aukščiausiuose postuose dar vienai kadencijai.
Svarba Lietuvai
Jeigu Xi sėkmingai tęs savo trečiąją kadenciją, vargu ar tai būtų gera žinia Lietuvai. Akivaizdu, kad Kinija užsienio politikoje laikosi principinės pozicijos Taivano klausimu, o Xi buvimo valdžioje laikotarpiu į pokyčius šioje srityje reaguojama itin jautriai. Tad Pekine išlikus tai pačiai vadovybei, vargu ar galime tikėtis nuolaidumo Lietuvos sprendimui megzti artimesnius ryšius su Taivanu.
Labai tikėtina, kad likęs trečiai kadencijai, Xi nesieks atkurti stipriai sumenkusio dvišalio Kinijos–Lietuvos ekonominio bendradarbiavimo ar iki minimalaus lygio pažemintų diplomatinių ryšių. Priešingai – ir toliau stebėsime Kinijos ambicijų augimą, griežtesnių ir pro-aktyvesnių diplomatijos priemonių naudojimą, ekonominių svertų dvišaliuose santykiuose taikymą. Kaip minėta anksčiau, tikimybė, kad KKP kongrese iškils alternatyva Xi, yra itin maža, todėl Lietuva turi ruoštis labiau dar penkeriems metams status quo nei žymiems pokyčiams.
