Pranešta, kad Vyriausybė nesutiko su nelietuvių tautybės dvigubų pavardžių rašyba pasuose, t.y. pagrindiniame puslapyje tik valstybinės lietuvių kalbos abėcėlės raidėmis pagal tarimą, o nevalstybine kalba rašymą nepagrindiniame lietuviško paso puslapyje.
Vyriausybės nuomone, dvi pavardės, be jokios abejonės, leistų sukurti kelias to paties asmens tapatybes ir gerokai apsunkintų asmens atsekamumą, vykdant asmenų paiešką. Be to, įrašai nevalstybine kalba negalėtų būti naudojami oficialiai, taigi būtų iš esmės niekiniai. Tačiau pavardžių rašybą dar svarstys Seimas, nors į neigiamą Vyriausybės nuomonę jis turės atsižvelgti. Tokios naujienos pavardžių fronte.
Nemažesnė naujiena yra tai, kad jau trečias teismas leido asmenvardžius civilinės metrikacijos išduodamuose dokumentuose rašyti nelietuviškais rašmenimis. Kaip tik su civilinės metrikacijos dokumentais ėmėsi kariauti Seimo narys Valentinas Stundys. Šis fronto sektorius nemažiau įdomus, todėl jame pabūkime ilgiau.
Iš pradžių savo straipsnyje „Asmenvardžių rašymas dokumentuose: sąmoningai kuriamas teisinis chaosas?“ V.Stundys pagarbina teismus: „Visais atvejais teismai ragina įgyvendinti Konstitucinio Teismo valstybinės kalbos konstitucinio statuso doktriną“. Na ir kas gi gali būti prieš tai, kad valstybė užtikrintų lietuvių kalbos apsaugą, ar kad kalbą įvardytų kaip visų piliečių lygybės ir jų asmeninės sėkmės sąlygą?
Tačiau skaitykime viską, ką yra sakęs Konstitucinis Teismas. Savo 1999 m. nutarimu KT patikino, kad piliečio pasas yra oficialus dokumentas, patvirtinantis asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį, o esminės asmens vardo ir pavardės rašymo LR piliečio pase taisyklės turi būti įtvirtintos įstatymu. Visa tai, matyt, būtų buvę neblogai, bet V.Stundžio nelaimei tas pats Konstitucinis ėmė ir suabejojo savo 1999 metų išmintimi ir 2014-aisiais pavasariop pakeitė anąjį nutarimą.
Čia Konstitucinis rašo jau ne taip užtikrintai: „kai įstatymų leidėjui nustatant asmens vardo ir pavardės rašymo LR piliečio pase teisinį reguliavimą yra reikalingos specialios žinios, jis turi gauti specialių žinių turinčių asmenų ar institucijų, iš lietuvių kalbos specialistų sudarytos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu ir vykdyti valstybinę kalbos politiką, aiškius siūlymus, į kuriuos įstatymų leidėjas negali neatsižvelgti“.
To negana, „laikantis Konstitucijos 14 straipsnio gali būti nustatytos ir kitokios asmens vardo ir pavardės rašymo LR piliečio pase taisyklės nei nustatytosios AT 1991 sausio 31 nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo LR piliečio pase“ 2 punkte, kai jas keisti siūlo pagal LR įstatymus iš profesionalių kalbininkų – lietuvių kalbos specialistų sudaryta valstybės institucija, turinti įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu“.
Voila! – sakytų prancūzai, o lietuviai – štai kaip! Tokiu būdu pripažinta, kad lietuvių kalbos specialistai kalbos reikaluose yra aukštesni negu politikai, nors tai jau tūkstančius metų žinoma praktika: „Caesar non supra grammaticos” – Net Cezaris nėra aukščiau už gramatiką. Gaila, bet nemažai Lietuvos politikų, tame tarpe ir gerbiamas V.Stundys to nepripažįsta ir mano, kad gramatiką turi tvarkyti politikai, o ne kalbininkai.
Viena pirmųjų jo straipsnio dalių vadinasi „Socialdemokratų iniciatyvos klystkeliai“. Čia apie Seimo narių G. Kirkilo ir I. Šiaulienės Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą. Aišku, kad tai politizuotas vertinimas, kitokiu atveju nebūtų minima autorių partinė priklausomybė. Jų nuodėmė, pasirodo, yra „užtikrinti vardo ir pavardės… teisinę apsaugą“. Kas čia blogo? Pasirodo, blogiau ir būti negali: „Tokia pozicija diskredituoja asmens tapatybės dokumento teisinę prasmę ir turinį, jo konstitucinį statusą, jį iš esmės prilygina prekės ženklo pažymėjimui“. Oho!
Tikrasis kelias, V.Stundžio nuomone, yra toks: įvairių frakcijų narių siūlymas “autentišką lotyniško pagrindo rašmenimis asmenvardžių rašymą, esant pirminiam dokumento šaltiniui, įtvirtinti papildomame įrašų skyriuje”. Dar pamini analogišką „Talkos už valstybinę kalbą“ variantą.
Tačiau šie siūlymai kertasi su Konstitucinio Teismo nurodytos Lietuvių kalbos komisijos išvada: išlaikant pagrindinį principą rašyti lietuviškais rašmenimis pagal tarimą, išplėsti galiojančią išimtį, esančią LR AT 1991 01 31 nutarime „Dėl vardų ir pavardžių rašymo LR piliečio pase“ ir ją taikyti ne tik užsieniečiams įgijusiems Lietuvos pilietybę, bet ir su užsieniečiu santuoką sudariusiems ir jo pavardę paėmusio LR piliečiams bei jų vaikams, t.y. visų jų pavardes rašyti lotyniško pagrindo rašmenimis.
Šios teisinės novacijos paliestų labai nedidelį skaičių Lietuvos piliečių. V.Stundys klaidina tautą, sakydamas, kad „nėra kalbinių bei teisinių argumentų, kodėl reikėtų keisti asmenvardžių rašymo LR piliečio asmens dokumentuose nuostatas“. Kartu pripažįsta, kad „dėl gyventojų migracijos… atskiri patikslinimai… reikalingi, bet jie neturi pažeisti visos lietuvių kalbos sistemos principų, kad nekeltų grėsmės jos savitumui“. Tačiau juk tie „grėsmingi pažeidėjai“ – lotyniško pagrindo rašmenys Lietuvos piliečių pasuose jau seniai įteisinti 1991 01 31 nutarimu.
Ir ką, ar gerbiamas Seimo narys per ketvirtį amžiaus užfiksavo kokius nors lietuvių kalbos principų pažeidimus, pajuto grėsmę mūsų kalbos savitumui? Minėtos nutarimo išimties išplėtimas ir su užsieniečiu santuoką sudariusiems LR piliečiams, garantuoju, jokios grėsmės nesukels. Naujovė dėl sutuoktinio pavardės palies tokį menką skaičių mūsų piliečių, vos įžiūrimą procento dalį, kad net ir norėdami jie jokio pavojaus kalbai nesukels.
Minėtame 2014 metų Konstitucinio Teismo sprendime V.Stundys randa ir jam malonią tezę: „netoleruotina, kad vardų ir pavardžių rašymo pase taisyklės inter alia įtvirtinančios nelietuviškų asmenvardžių rašymą LR piliečio pase, būtų nustatytos neįvertinus jų poveikio bendrinei kalbai, lietuvių kalbos savitumui, inter alia asmenvardžių rašymui“.
Bet juk tą įvertinimą Kalbos komisija davė jau ne kartą, jokio poveikio mūsų bendrinei kalbai ar lietuvių kalbos savitumui ištekėjusių už užsieniečių lietuvaičių nuotakų (juk iš esmės dėl jų labiausiai pergyvena V.Stundys) pavardės lotyniško pagrindo rašmenimis neturi ir neturės.
V.Stundys melagingai tvirtina, kad teismo sprendimai, leidę lietuvaitėms paimti jų vyrų užsieniečių pavardes yra priimti nepaisant Valstybinės kalbos komisijos nuomonės. Betgi ta nuomonė yra išdėstyta kaip tik Seimui adresuotoje išvadoje, todėl Seimo nariui ji lengvai pasiekiama.
Teisėjo Gintaro Seikalio už šį, neva prieštaraujantį įstatymams, sprendimą išvadinimas „politine marionete“ iš viso netelpa į galvą, toks teisėjo įžeidinėjimas tai Seimo nario vardo diskreditacija, ar V.Stundys už šį akibrokštą nesusilauks griežtesnio įvertinimo? Juk šis Apylinkės teismo sprendimas visiškai atitinka Konstitucinio Teismo 2014 m. sprendimo dvasią.
„Politinis proceso pamušalas“ – šioje dalyje vėlgi politikos ir gramatikos pynė. Čia kliūna visiems – merui R.Šimašiui, ministrui J.Bernatoniui, Konstituciniam Teismui už jo 2014 m. sprendimą, pagaliau net Lietuvių kalbos komisijai. Visi jie kartu, pasirodo, „sukuria asmenų diskriminavimo situaciją ir nenuspėjamas politines pasekmes“. Tai bent!
Straipsnio pabaigoje V.Stundys, beje, pagal išsilavinimą lietuvių kalbos mokytojas, kažkodėl darkart žengia į politikos balą, apkaltinęs Valstybinę lietuvių kalbos komisiją „socialdemokratų politiniu liokajiškumu“, o teismus, teisėjus, seimus, politikus dar ir prigrasinęs nekeisti, o tik ginti valstybinės kalbos konstitucinį statusą. Ar ne per daug politikos dėl mūsų kalbos?
