Tauta be valstybės – tauta be savo namų. Kiekviena tauta siekia išsaugoti savo laisvę, garantuoti laisvą ir saugią raidą. Aukščiausias tikslas – nacionalinis saugumas.
Visos parlamentinės partijos sutaria ir patvirtino partijų pirmininkų parašais, kad nacionalinis saugumas, valstybės gynyba yra vidaus ir užsienio politikos prioritetas.
Mūsų tauta patyrė gyvenimą be savo namų du kartus – kai ją žudė, trėmė, draudė raštą.
Atkūrus savo valstybę, jos gynėjai gynė ją krūtinėmis, kas kuo turėjo. Iš keturiolikos žuvusių – trys šauliai. Iš visų gyventojų sluoksnių jų daugiausia – 300 šaulių kamikadzių saugojo parlamentą.
Vėliau krašto gynybos rūpestis perduotas įkurtai Krašto apsaugos ministerijai, kurios pagrindinis uždavinys buvo ir yra krašto saugumo sistemos jėgų organizacija ir plėtojimas. Kokios mūsų ginkluotos jėgos, kurie domisi, žino.
Jei nėra pakankamai kariuomenės, nėra rezervistų, nėra ginkluotės, nesąžininga kaltinti KAM – Seimas neskiria lėšų. Tačiau ką KAM gali – tai paaiškinti visuomenei, kodėl, nežiūrint skelbiamų valstybės saugumui stiprinti programų, sunyko ne biudžetinės gynybinės jėgos, kurioms nereikia nei pastogės, nei išlaikymo, tik tinkamų politinių sprendimų, tinkamos aplinkos joms augti.
Iš gausios Savanoriškos Krašto apsaugos tarnybos armijos (SKAT) liko Krašto apsaugos saugumo pajėgų (KASP) 4500.
Lietuvos kariuomenės vyriausias ekspertas, atsargos pulkininkas, buvęs karo aviacijos vadas Zenonas Vegelevičius pastebi, kad „turėjome ganėtinai svarias Krašto apsaugos savanorių pajėgas (KASP), kurios per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo daugiau kaip per tris kartus.“
Iš sėkmingai atsikūrusių šaulių, kurie 2004-10-08, minint įkūrimo 75- sias metines, drebino Gedimino prospekto grindinį, liko įžeidinėjamas senukų ir vaikų „naftalininis“ klubas, nebegalintis sulipdyti gatvėje rikiuotę. Tai pripažino pats buvęs Šaulių sąjungos vadas A. Plieskis („Nemažai kas įsivaizduoja, kad šauliai – tai kažkoks klubas. Kažkodėl susiformavo, kad tai naftalininė senukų organizacija.“).
O koks įvaizdis formavosi, kai švęsdami Šaulių sąjungos 75 –ąsias atkūrimo metines, suvažiavę iš visos Lietuvos šauliai, marširavom po Vilnių?
KAM leido šauliams tiesiog išmirti. Tradicinėje rugsėjo 8 d. kariuomenei skirtai dienai Šluvoje šaulių rikiuotės nebematyti. Vaikšto po vieną rezignuoti šauliai. Tik ačiū Panevėžio atskirajam būriui, kuris atliko prie generolo J. Žemaičio paminklo keletą partizaninių dainų, skaitė patriotines eiles.
Ministerija trimituoja – pasipildė šaulių. Keli šimtai liberalų – dar ne armija. Už nežymų krustelėjimą turime dėkoti ne Ministerijai, o V.Putinui ir užsilikusiai piliečių tautinei sąmonei.
Kas turi atsakyti prieš tautą ir valstybę, kad atsidūrus padidintos rizikos zonoje iš armijų liko tik likučiai?
Saugumo sistemos, kuri remiasi valstybės institucijų veikla, užtikrinimui vadovauja Krašto apsaugos ministerija. Krašto apsaugos ministerijos ir viso krašto apsaugos sistemos veiklai vadovauja krašto apsaugos ministras. Jis atsako už gynybos politikos įgyvendinimą , krašto apsaugos sistemos plėtrą ir jos parengimą ginti valstybę.
Kaip gynybinės jėgas generavo, kokie pasiekimai, turėtų atsakyti jėgos struktūrų vadovai, o jie – įvairių profesijų: inžinieriai, partmokyklų auklėtiniai, komjaunimo organizatoriai, pediatrai, chirurgai, ir nė vieno kareivėlio.
Lietuvos kariuomenės Vyriausiasis ekspertas, buvęs karinių oro pajėgų vadas, atsargos pulkininkas Zenonas Vegelevičius, perskaitęs Krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės straipsnį „Kariuomenės mažinti negalima“, nustebęs pareiškė: „Eilinį kartą iškyla klausimas, ar yra supratimas, kas yra kariuomenė….“
Vertinant šalies gynybą, rimtu veidu tiesmukai paklausti: ką jūs veikėte? Imitavote darbą? Kodėl sėkmingai susikūrusios ir atsikūrusios savanoriškos ne biudžetinės armijos neaugo, ar bent nestovėjo vietoje, o jai buvo leista akivaidžiai nykti? Ir kaip galima tylėti, garsiai nekalbėti, nesikišti, būti abejingam tikrovei? Neojektyvu visą kaltę suversti viešpataujančiam NATO faktoriui, ramybės stoviui. Lygiagrečiai po politikų galvas ir visuomenėje vaikščiojo šmėkla – meškos alsavimas į nugarą: neprognazuojama, kiek miegos, ir ko pareikalaus prabudus.
Kaip rūpinosi Tarpukario Krašto apsaugos ministrai gynybinių sektorių kūrimu, plėtojimu, matosi iš skaičių. Tarpukaryje įsikūrę šauliai nuo plyno lauko per dvidešimtmetį pasiekė 62 tūkst. narių, kurie tapo ne tik gynybinė jėga, bet ir didžiulė patriotinio auklėjimo industrija, paruošusi jaunimą kautis miškuose ir kloniuose beveik dešimtį metų. Sėkmingai atsikūrusi (nuo 3000) Šaulių sąjunga saugojo parlamentą, kaip gaivus pavasario vėjas sklaidė nulietuvėjusią dvasią, bet vėliau Krašto apsaugos ministerijai, nesirūpinant sudaryti palankią aplinką, nustumta nuo aktyvios veiklos į paraštes, neturėdama pamainos, savivaldybių dėmesio, ne augo, bet nyko.
Valdant Klaipėdą ir Vilnių per didesnį laikotarpį, neatmestina galimybė turėti šaulių ne šešias o dešimt divizijų. O gavosi priešingai: KAM ministras J. Olekas, vardindamas gynybinius pajėgumus, šaulių nebevardina.
KAM, užuot pasinaudojusi Ukrainos įvykiais, kurie leido pasinaudoti pilietinės visuomenės atgimimo galimybe, sušaulinti Lietuvą, ruošė įstatymo pakeitimus, kaip susiaurinti šaulių funkcijas.
Tik patriotinei visuomenei ir Prezidentei Daliai Grybauskaitei griežtai protestavus, kad „grėsmių akivaizdoje Krašto apsaugos ministerijos parengtos Šaulių organizacijos įstatymų pataisos, uždraudžiančios šauliams dalyvauti ginkluotoje valstybės gynyboje, pilietiniame pasipriešinime, prieštarauja valstybės interesams, menkina šalies žmonių patriotizmą, valstybės gynybinę galią“.
Krašto apsaugos ministerija neįvertina, kad hibridiniame kare šaulys yra stichija, daugiabriaunis karys, stovėdamas su automatiniu ginklu prie kiekvieno namo ar krūmo, atgrąsintų potiancialų agresorių.
Šaulių sąjungai sumažinus dėmesį, suviešėjo destrukcija.Sąjunga pradėjo kirmyti iš vidaus. Krašto apsaugos ministerija 2011 vasario 19 d. gavo signalą dėl trūkumų Šaulių sąjungoje. Atsakymo nėra.
Du kartus šaulių delegacija, susidedanti iš rezistento ir dviejų Sąjūdžio veikėjų, vyko pas ministrę Rasą Juknevičienę. Ministrė suka veidą į šoną – nieko negalinti padėti, šauliai turi savo statutą, savo vadą.
Tik po vienerių metų ir aštuonių mėnesių Seimo kontrolierius R. Valentinavičius pažymoje 2012-12-020 Nr. 4D-201-1134 nurodė, kad „ Sąjungos vadas ir jo pavaduotojai ir rinktinių vadai yra pavaldus atskaitingi Krašto apsaugos ministrui“, o taip pat nurodė, kad Ministerija turi reikiamus teisinius svertus vertinti Sąjungos veiklą, nagrinėti skundus dėl galimai netinkamai atliekamų Sąjungos funkcijų. Peršasi nepatogi reziumė – per sunki našta ant siaurų moteriškų, virpančių pečių.
Nežiūrint Seimo kontrolieriaus rašte išdėstytų nurodymų, Ministerija nesutiko su jais ir gautus signalus tirti atsisakė.
Viceministrė Indrės Pociūtės Levickienės 2012-12-12 raštas Nr.12-01-18-72: „ LŠS šaulių kuopos vado skyrimas, jo veikos vertinimas ir skundo del LŠS kopos veiklos nagrinėjimas nėra Krašto apsaugos ministerijos kompetencija“. Lietuvos šaulių sąjungos pavaldumas pakibo erdveje.
Krašto apsaugos ministerija laiko dėmesio nevertais šiuos faktus: kodėl dešimt metų laikomas jaunųjų šauliukų vadas, neparuošęs kuopai nei vieno šaulio; kodėl renkami kuopos vadai iš galimai Priklausomybės ligų kabineto įskaitos; kodėl rezistentas ir kuopos vadas, pačių šaulių du kartus apdovanotas, be pasiaiškinimo pašalinamas iš sąjungos. Svarbiausia – pamainos auklėjimas. Ko lankosi šauliukai lenkiškos kultūros židiny Milošo dvare… Ar tai nėra viena iš priežasčių, kad šauliukai nesubręsta šauliais.
Šis dvaras, kuriame augo Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas, šalia literatūrinės reikšmės, kaip lietuviškas kraujas, pačiame vidury Lietuvos brandino lenkiškos kultūros lobius, mena karčią kovos istorinę atmintį.
Kai vyko kruvinos grumtynės tarp Giedraičių ir Širvintų , stambus lenkų raitelių junginys prasiveržė pro rytinę fronto liniją į šalies gilumą iki Nevėžio, Milošo dvaro. Pauliavojęs, naktį pajutęs degančią žemę po kojomis pilsutskininkas, rašytojo tėvas, tuo pačiu keliu sugrįžo.
Šauliai artojai, metę arklus, pastojo neprašytiems svečiams kelią. Tryliktojo pulko mjr. A. Aleksandravičius atsiminimuose rašė: „Turėjome daug nuostolių, sekė mus iš uždangos, miškų pakraščių ar iš už pelkių“. Žuvo Troškūnų penki , Truskavos – trys šauliai.
Šaulių sąjungos vadai su šauliukais, švęsdami penkių metų šauliukų jubiliejų Milošo dvare, išduoda didvyrius, nenusilenkia prie antkapio čia pat, Truskavos kapinėse, o matuojasi pilsutkininkų kėdėmis, kur uliavojo mūsų valstybės priešai.
Tarpukario metais lenkų kardais sukapotų didvyrių portretai nenueidavo nuo Ramygalos progimnazijos sienų. Ar taip auklėdami šauliukus sulauksime šaulių?
Stovint prie giminių pastatyto samanoto vargano, antkapėlio didvyriams, kai pro Truskavos kapines Via- Baltika, nesustodamos skuba juodų mersedesų voros, o šauliukai ir jų šulai sėdi pilsutskininkų kėdese, neranda tako žuvusių atminimui, po marškiniais pakimba kažkas sunkiu akmeniu.
Pakartojus KAM skundus apie tuos pačius ir naujus trūkumus, prieštaraujant viceministrės Indrės Pociutės ir Danguolės Bičkauskienės pasirašytiems raštams, kad skundų netirs, atsakyta su ministro Juozo Olekos ir viceministro Antano Valio parašais 2014-06-25 Nr..16-01-1081 ir 2014-05-06 Nr.12-01-747, kad skundai patikrinti ir įvertinti.
Pagal įstatymą pareikalavus susipažinti su tikrinimo rezultatais, kurie faktai pasitvirtino ir kurie nepasitvirtino, atsakymo nėra.
Išvada – tikrinimo medžiagos nėra arba atsisako pateikti. Todėl pilietiškas pilietis, jaučiantis nerimą dėl šalies gynybos, gindamas viešąjį interesą, imasi teisinių priemonių gauti atsakymą ir kreipiasi pagalbos į Vilniaus apygardos administracinį teismą byloje Nri-5450-815/2015, prašydamas įpareigoti Krašto apsaugos ministeriją atsakyti, ar pasitvirtino jo nuomone, galimai kenkiantys šalies gynybai keliami faktai. Ypač svarbu nustatyti, ar šaulių kuopos vadai skiriami be sveikatos patikrinimoiš priklausomybės ligų kabineto įskaitos.
KAM nesilaiko įstatymų ir nesiskaito su teisingumą vykdančiomis institucijoms. Vilniaus administracinio teismo byloje Nr.l-2696-426/2014 pagal 2014 m. rugsėjo 1 d sprendimą jau nurodyta atsakovui, KAM, į pareiškimą atsakyti. Tačiau iki šio laiko neatsakyta, o vykdomasis raštas antstoliui dėl nepatogios priverstinio vykdymo procedūros iš pagarbos institucijos vardui nepateiktas, sprendimas neįvykdytas.
Nežiūrint to, kas yra, KAM ir toliau pažeidinėja įstatymus, neatsako į piliečių skundus, pareiškimus, reikalavimą pateikti faktų tikrinimo išvadas. Kyla klausimas: kam reikalingas Viešasis administracinis įstatymas, jei jis nėra vykdomas?
Prieštaraujantys atsakymai dėl keliamų trūkumų rodo nerūpestingumą, kuriam lieka galimybė kartotis, sprendžiant gyvybines problemas aukštesniame lygmenyje – ne tik materialinę , moralinę, bet ir piliečių neįkainojimą vertybą – laisvę.
Krašto apsaugos ministerijos funkcijos priklauso prioritetiniai sričiai, veiklai su neįkainojamomis vertybėmis, reikalauja padidinto atidumo, tikslingumo, atsakomybės. Bet koks gynybos sistemoje neatidumas, nerūpestingumas, juo labiau teisinis nihilizmas– žaidimas su piliečių laisve.
Krašto apsaugos ministerija galimai dėl nepakankamo rūpestingumou liko neįgyvendinusi Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo ketvirto skirsnio penktą straipsnį, kuris nurodo, kad „Valstybė remia savaveiksmes organizacijas, kurių veikla prisideda prie pasirengimo pilietiniam pasipriešinimui ir gynybinės galios stiprinimo“.
Konstitucijos, Vyriausybės nutarimų, potvarkių įgyvendinimą vykdo savivaldybės, kaip visos Respublikos valdymo dalis, esanti arčiausi žmogaus. Tačiau Krašto apsaugos ministerija neinicijavo, kad rėmimo funkcija būtų perduota savivaldybėms, pagal savivaldybių įstatymo 7 str., kuriame sudėtas Vyriausybės savivaldybėms atlikti funkcijų sąrašas. Savivaldybės liko šalia, be jokių šauliams rėmimo įpareigojimų. Joms galva neskauda, kad silpsta gynyba, prioritetas. Įstatymas neįgyvendintas.
Paradoksas: aukštuose valstybės ir visuomeniniuose ešelonuose trimituojamas visų partijų sutarimas, kas yra prioritetas, o savivaldybės, kur vyksta prioriteto įgyvendinimas, neinformuotos neįpareigotos. Prioritetas atsidūrė už vietos valdžios įstatymų ribos.
Šauliai, matydami ministerijos abejingą veiklą, patys kreipėsi į Seimo Peticijų komisiją dėl įstatymo pataisos – įstatymą nuleisti į apačią, kad savivaldybė nebūtų abejinga ir šauliai įeitų į savivaldybių interesų arealą.
Paradoksas – savivaldybės rūpinasi net varlių migracija, stato ženklus, o valstybės gynybos sektoriui dėmesio nėra. Palikta atskirų merų nuožiūrai.
Šią nuostatą būtina suvienodinti, padaryti valstybine, nes šauliai vykdo valstybinę funkciją.
Tačiau į Seimo Peticijų komisiją atvykęs ministerijos atstovas, užuot susirūpinęs gynybinių pajėgų nykimu, blokuoja pasiūlymus, aiškina, kad įstatymų užtenka, kerta šaką, ant kurios sėdi KAM – esą „tegu bendradarbiauja pagal sutartis“ .
Tačiau šauliai – ne UAB-as. Jie gina valstybės vientisumą neatlygintinai. Su savivaldybėmis sudarinėti sutartis, siūlytis, nelogiškair nenuoseklu.
Peticijų komisija vadovaujasi, ministerijos atstovo nuomone, tarnybiniu rangu, ne šaulių patyrimu, įstatymo pataisas atmeta…
Šauliai kreipėsi į Seimo Peticijų komisiją tris kartus: 2011-11-12, 2012-06-21 ,2014-06-25 ir paskutinį kartą 2015-11-18 su labai kukliu, nesusijusiu su materialinėmis vertybėmis pasiūlymu, kad vietos valdžia pasuktų į juos akis, sureikšmintų: „(Savivaldybės) Dalyvauja populiarinant Lietuvos šaulių sąjungos veiklą“. Tačiau prieštaraujant KAM, Peticijų komisija, pirmininkaujant Petrui Čimbarui, pataisą – savivaldybių dalyvavimą populiarinant šaulių veiklą – atmeta. Mano, kad nereikia populiarinti.
Kodėl nereikia populiarinti prioritetą, spręsti visuomenei. Šauliai šmaikštauja – rusai nebeateis, jie jau atėję.
Įdomi KAM atstovo laikysena: jis nepaduoda atvykusiam iš provincijos pirmųjų kovos linijų šauliui rankos, nepaklausia, kaip sekasi, nerodo emocijų organizacijos likimui, lyg būtų iš kitos, nedraugiškos valstybės, dvelkia arktiniu šalčiu.
Didelis Šaulių sąjungos trūkumas – nėra inteligentijos, valstybės tarnautojų, savivaldybių darbuotojų, mokytojų, gydytojų, teisėjų, prokurorų, advokatų ir jų padėjėjų. Pilėnus gynė visi. Neįvestas konkursuose kriterijus – pirmumo principas.
Šauliai siūlė Krašto apsaugos ministerijai gerinti tarnautojo, motyvaciją būti šauliu. Jei konkurse keli pretendentai įvertinami vienodai, suteikti pirmenybę šauliui. Tačiau Ministerija inicijavo įstatymo pataisą 2012-06-05, atlikusiems privalomąją karo tarybą arba baigusiems bazinius karinius mokymus, bet ne šauliams, kurie taip pat priėmę priesaiką, moka mokestį ne sau, valstybei, siuvasi paradines uniformas, priklauso tai pačiai žinybai, vykdo nuolatinę kovą su informacinėmis technologijomis, kad moraliai kritusių piliečių nesugundytų parduoti laisvę už pigesnę degtinę, kurą, muilą.
Pirmoji Lietuvos Vyriausybė 1918 m.gruodžio 29 d atsišaukime „ Į Lietuvos piliečius“ savanoriams žadėjo ir davė žemės, ir jie Lietuvą apgynė, o Ministerija šykšti šauliams už paaukotą laiką ir nario mokestį mažumėlę dėmesio, pagarbos, lengvatų.
KAM ne tik nerodo iniciatyvų šaulio aplinkai gerinti, bet užkerta kelią kitų iniciatyvoms.
Ministerija leidžia kirmyti pačios Šaulių sąjungos viduje. Tam, kad neiškiltų į viešumą ydinga veikla, slepia išeikvotojus, nusikaltimus, neperduoda tyrimui. Kauno 2-sios šaulių rinktinės taryba 2013 m. rugsėjo 1 d. nutarimu nutarė už grobstymus pašalinti iš organizacijos šaulių kuopos vadą, bet neperdavė į teisingumo rankas, neieško žalos. Vadų kamerinis darbo stilius, keičiant kuopos vadus, neišklausant šaulių nuomonės, pažeidžia organizacijos kaip asociacijos formos principus.
Krašto apsaugos ministerijai tenka priekaištai už ydingą Šaulių sąjungos įstatymo priėmimą. Įstatymas tarsi tobulas – numatyti koviniai būriai, bet nutylėta pati esminė problema – žmogiškųjų resursų sudarymas – nei žodžio. Nėra resursų – įstatymas negyvas.
Sumenkinta, suprastinta tradicinė šaulio uniforma, su kuria kovėsi miškuose ir kloniuose dešimtį metų, ką patvirtina partizanų nuotraukos. Nuimtos perpietės, diržai, kuriuos nudrasko priešai tik patekus į nelaisvę. Šauliai – belaisviai.
Šauliai nušalinti nuo aktyvios veiklos ir palikti ramiai stovėti baltomis pirštinėmis po kryžiais ir paminklais.
Jie negali užkirsti kelią akivaizdžiai darančiam nusikaltimą ar pažeidimą, dalyvauti kare keliuose, kuriame Europoje pagal žuvusių skaičių pirmaujame.
KAM nieko nesiūlė, nesusirūpino po Draučių tragedijos, sukrėtusios Lietuvą, kai lenkakalbis iššaudė lietuvių kaimą, o jį nuginklavo ne ginkluoti šauliai, o beginkliai tėvas ir sūnus Kalibatai.
Demagogija tęsiasi dėl šaulių pamainos. Dvylika metų skelbiama, kad yra 5000 šauliukų – jie lieka šauliukais amžinai, nes šaulių skaičius, kurių beveik pusę sunkiai išlipa iš lovos, neauga, bet mažėja. Pinigai šauliukams – į balą.
Periodiškai vyksta šaulių ataskaitiniai suvažiavimai, kuriuose dalyvauja ministrai. Ar jie nemato, žiūrint į baltų galvų, kaip vyšnių sodas, delegatų salę, nors organizatoriai prašydavo rinkti delegatus šaulius jaunesnius. Jokių rezoliucijų, diskusijų, siūlymų. Paplojus jiems,išgeria arbatos arba negeria, ir palikę šaulius tolimesniam merdėjimui, limuzinais išvažiuoja.
Seimo narys a.a. Julius Veselka, vertindamas pilietinio pasipriešinimo vykdymo galimybes, ironizavo: „Neturint nei pasipriešinimo struktūros, nei ginklų, belieka moterų gynyba pelenais priešui į akis“.
Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas 2014-09-17 priėmimo metu sutiko, kad problemos rimtos, ir prižadėjo atvykti į vietą kartu su šaulių vadais kai kurių problemų spręsti, ką vėliau patvirtino 2014 10-16 raštu: „Krašto apsaugos ministras planuoja asmeniškai atvykti“. Praėjo daugiau kaip metai, problemos yra, ministro nėra.
Tautą persekioja lemtingos istorinės klaidos naujais recidyvais: kai bajorai ginčijosi, nesirūpino armijomis, nei patys ėjo kariauti, nei pinigų skyrė, šalį kaimynai be šūvio kaip pyragą suraikė per tris kartus. Lemtingąjį Birželį, kai rusų tankai raižė mūsų žemę, ardė miestelių grindinį, mūsų kariai užrakinti kareivinėse veržėsi į mūšį kaip briedžiai, ištroškę vandens, Lietuvą būtų išgelbėjęs vienas kraujo lašas. Lemtinga klaida – kai, sėkmingai atsikūrę, nuo 3000, per dvidešimt penkmetį neturim 62 tūkst. nacionalinės gvardijos, kurią mūsų tėvai ir seneliai, pradėję nuo plyno lauko, be Vilniaus ir Klaipėdos, per dvidešimtmetį turėjo.
K.H. Helvecijus, Viduramžių žymus mąstytojas, mokė, kad didžiausias nelaimes žemėje atneša nemokšiškumas, o mes patyrėm dar vieną nelaimių šaltinį – užimti vietą ir nieko nedaryti.
Jei tikėti šnekoms, nebuvo įkvepiančio, palaikomo žodžio valdžios šulų nuo pat pradžios. Kai šaulių delegacijai, springstant entuziazmu, nusprūdo žodis, kad atgavus Vilnių ir Klaipėdą šešias divizijas pasiekti ankščiau nei tarpukario laikotarpis, KAM ministras Česlovas Stankevičius garsiai nusikvatojo.
Tai piliečio, nuo devyniolikos metų šaulių kuopos vado patyrimų kalvos, dėl žlungančių armijų desperatiškas klyksmas.
Ignas Meškauskas,
advokatas, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ ordininkas
