Įsivaizduokime, kad susirgo Jūsų pats brangiausias žmogus. Kur kreipsitės pirmiausiai – į kaimo žiniuonę, būrėją, veterinarą, gydytoją ar gražiai kalbantį, kostiumuotą kaimyną su aukštuoju (inžineriniu) išsilavinimu? Manau, atsakymas aiškus visiems…
Tad kodėl visgi žmonės rinkdami asmenis į miesto tarybą vėl ir vėl renka politikus, kurie daug metų vis žada ir taip nieko doro taryboje nenuveikia? Tai suprasti gali tik “pabuvęs” politikoje. Kadangi teko prisiliesti ir prie šios veiklos, noriu pasidalinti patirtimi su Jumis, gerbiamas skaitytojau.
Apie penkiolika metų aš buvau ne vieno daugiabučio namo, sodų bendrijos pirmininku, ne vienos įmonės vadovu ir vienos politinės partijos skyriaus pirmininku. Todėl drąsiai galiu ginčytis su bet kuriuo asmeniu, nes patirties vadovavimo srityje tikrai turiu pakankamai. Taigi labiausiai į miesto (net valstybės) valdymą panaši daugiabučio namo bendrija, nes tokiame name gyvena skirtingo amžiaus, skirtingų profesijų, skirtingo mentaliteto žmonės. Be abejo, tokių žmonių poreikiai – norai skirtingi, t.y. jauni nori garsiai klausytis muzikos, pagyvenę – nenori jos girdėti, jauni nori po langais krepšinio aikštelės, naujagimių mamos nori ramybės ir t.t. Suvaldyti situaciją, kad DAUGUMAI būtų gerai, gana keblu.
Mieste (valstybėje) vyksta lygiai tokie patys procesai. Todėl atsiranda partijos, kurios gina tik “savo pasirinktos pakraipos” žmones. Tačiau gerai turi būti daugumai.
Būdamas pirmininku aš elgiausi drastiškai – reikalaudavau visų laikytis tik namui naudingų sprendimų, nesvarbu, tu jaunas ar senas, išsilavinęs ar ne. Sprendimai buvo labai nepopuliarūs – nuolatinės rinkliavos bendrijos priežiūrai ir puoselėjimui. Į mane skersakiuodavo, mane keikdavo, net grasindavo.
Dažnai mačiau susirinkimuose “politikus” , t.y. kaimynus, gražiai, populiariai kalbančius. Tačiau jų gražbylystes užbaigdavau pavesdamas jiems atlikti konkrečius darbus. Ir jie jų niekada neatlikdavo! Manęs žmonės nemėgo visą tą laiką… Ir tik dabar, praėjus daugiau kaip 10 metų, ir 6 metus jau negyvenant tuose namuose, dažnai išgirstu, kad mane prisimena kaip patį geriausią pirmininką! Kaip dabar juokauju – po mirties. Nes per tuos metus, keičiantis pirmininkams, jie pagaliau suprato, kad populiarūs sprendimai geri nebūna!
Lygiai taip yra su politika mieste. Partijos prieš kiekvienus rinkimus prižada daug gražių dalykų, o ką jos daro gavusios valdžią? Parduoda, iššvaisto visuotinį turtą! Ir už tai jų niekas nebaudžia! Priešingai – net skatina. O skatintojai tai visi MES – RINKĖJAI! Vieni skatina balsuodami vėl ir vėl už pažadukus (čia tai tie partiniai), kiti skatina neidami ir nebalsuodami! O partijos dar ir paaštrina nebalsavimą anonimiškai rėkdamos – NĖRA UŽ KĄ BALSUOTI!!! NEPARTINIAI PADARYS BETVARKĘ!!!
Taip ir norisi išrėkti – DIDESNĖS BETVARKĖS, KAIP PAS JUS, PADARYTI NEĮMANOMA!!!
Vėl pasipila spaudoje pažadai, pagyrūniškos kalbos, raginimas rinkti išrinktuosius.
Ar mes neturime savigarbos vieną kartą pamokyti partijas ir iš principo nerinkti į miesto tarybas partinių – juk tiek nuostabių, veiklių, energingų žmonių gyvena ir dirba Kaune?
Edvardas Galvanauskas
