Jonas Ivoška
Istoriniu laikotarpiu, kai dėl praturtėjimo buvo plėšiami kaimynai ir atitinkamai ginamasi nuo plėšikų, reikėjo karių luomo. Kariams išlaikyti ir aprūpinti iš materialinių vertybių kūrėjų (dažniausiai žemdirbių) sukurto turto siekta sukaupti reikiamus išteklius. Tam prievoliniam reikalavimui įgyvendinti reikėjo prievartinio steiginio – valdžios.
Vėliau, religinių ekspansijų laikotarpiu, kai kitaminčių prievartavimas vyko Dievo vardu, vėl reikėjo tariamo Dievo vietininko Žemėje – valdžios.
Mūsų dienų žmogus, siekdamas patenkinti pripažinimo motyvą per jo santykius su įsivaizduojama etalonine grupe (elitu), ir šiandien jaučia valdžios poreikį.
Pilietinė dauguma, jos prielankumui peraugus į pataikavimą valdžiai, sukuria paskatą etaloninės grupės lyderiui, turinčiam polinkį į autoritarizmą, psichologinių manipuliacijų pagalba pilietinę daugumą paversti konformistų mase. Tai įrodė XX amžiaus (hitlerinė Vokietija) bei XXI amžiaus (putininė Rusija) gyvenimo realijos.
Skaudžios žmonijos pamokos verčia galvoti ar šiandieninių etnokultūrinių bendruomenių savivaldai valdžia yra būtinas valstybingumo atributas.
Nūdienos sąlygomis, dėl iš esmės pakitusių technologinių galimybių, natūraliai kinta ir žmonių bendruomeninė savivoka.
Piliečių pasidalinimas veiklos sritimis ir mainai sukurtais produktais gali vykti ne prievartiniais, o sutartiniais pagrindais. Ilgametė tautos bendrabūvio patirtis iškiliausių asmenybių pajėgomis gali būti racionaliai sumodeliuota konstitucinėse nuostatose, kurios pilietinės daugumos valia taptų tautos bendrabūvio vertybėmis.
Tokiais pagrindais jau esama institucinė sąranga, kurią sudaro istorijos patikrinti viešieji sisteminiai sektoriai: teisėkūrinis, vykdomasis ir teisminis, juos atitinkamai “supilietinus”, galėtų sėkmingai funkcionuoti pilietinės savivaldos, o ne valdžios diktato pagrindais.
Šių viešųjų sisteminių sektorių,naudojančių privataus valstybės sektoriaus sukurtus išteklius ir tvarkančių bendruosius reikalus, kontrolę turėtų vykdyti išteklių kūrėjai – piliečiai kartu su viešuoju kontroliniu sektoriumi.
Vykdomajam sisteminiam sektoriui atskaitingos jėgos struktūros etnokultūrinių bendruomenių viduje realiai reikalingos tik bendrabūvio normų nepaisantiems individams drausminti. Todėl jos neturi prigimtinių prielaidų tapti valdžia visai pilietinei daugumai.
Neturi valdžios galių ir tarptautiniams santykiams stabilizuoti sukurtos šalies gynybinės pajėgos, nors jos būtinos, kol kažkur dar nesužmogėję primatai įgyja valdžios galias ir organizuoja masines žudynes, kitataučius ir savo bendrapiliečius paversdamos patrankų mėsa.
Tačiau atitinkamai persitvarkius tautų savivaldai, valdžių poreikis gali visiškai atmirti. Nesant valdžių, nekiltų ir beprasmiškų karų.
Kyla pagrįstas klausimas: ar sisteminiai šalies valdysenos pokyčiai gali prasidėti vienoje valstybėje?
Kadangi perėjimas, pavyzdžiui, Lietuvoje nuo butaforinės demokratijos prie pilnavertės demokratijos neiššaukia jokių tarptautinių konfliktų, todėl klaninės šalies valdysenos modelio pakeitimas pilietinės valdysenos modeliu vienoje šalyje visiškai realus. Tam sėkmingai gali pasitarnauti dirbtinis intelektas.
Tačiau tai darytina vengiant sukelti neprognozuojamų pasekmių. Todėl pirmiausia dirbtiniam intelektui reikėtų patikėti “mūsų valdžios” priimtų aktų konstitucingumo kontrolę. Bet tam būtina konstitucinė reforma, likviduojant Kontitucijos tekste loginius-lingvistinius prieštaringumus ir dviprasmybes, kurių, deja, galiojančioje LR Konstitucijoje daugoka.
Kadangi akto, kuris pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai,atitinkamas pakeitimas vyktų institucinių procedūrų tvarka, dirbtinis intelektas būtų tik nešališkas kontrolierius, bet ne šalies raidą nulemiantis veiksnys.
Kodėl Lietuva negalėtų būti pirmeivių gretose Konstitucinį Teismą pakeisdama dirbtinį intelektą įdarbinančia žinyba?
