Ar turi teisę valstybė su savo piliečiais, kurie eilę metų gyvena kitose valstybėse, moka mokesčius ir naudojasi šių valstybių socialinėmis garantijomis, elgtis kaip su savo vergais ar asmenimis, turinčiais kažkokius įsipareigojimus, o šiuo konkrečiu atveju – ruoštis „ginti valstybę nuo galimos okupacijos“?
Keista valstybės vadovų pozicija šiuo klausimu, nes, pasirodo, pilietis turi aibę pareigų, bet neturi jokių teisių. Na, o tos teisės, kurios išdėstytos Konstitucijoje, – tai tik nieko neverti teiginiai, nes valstybė deramai neužtikrina nė vienos konstitucinės piliečio teisės.
Valstybės vadovų sukelta isterija apie galimą okupaciją yra tik siekis nukreipti Lietuvos žmonių dėmesį nuo betvarkės valstybėje, nuo korumpuotų teismų, policijos ir prokuratūros, nuo šilumos problemų ir t.t. Dabar visi turi vieną tikslą – ruoštis gynybai nuo galimo agresoriaus, o tokiu atveju, kas vyksta Lietuvoje, kaip ir tampa nebeaktualu.
Ar gina valstybė savo piliečius, kad jie turėtų ginti valstybę? Gal po dešimties metų ir mažasis Gabrielius, kaip daiktas, nusavintas Norvegijos biurokratų, ir nesulaukęs Lietuvos valstybės pagalbos, gaus krašto apsaugos ministerijos šaukimą atvykti į Lietuvą ir ruoštis ją ginti?
Ar turi pareigą asmuo ginti valstybę, kurį ji niekina, žemina, tyčiojasi ir negina? Tik orus, laisvas, nepriklausomas ir gerbiantis save ir savo valstybę pilietis ją gins, nes jis žino, ką gali prarasti.
O ką gali prarasti šiuo atveju Lietuvos pilietis, eilę metų gyvenantis kitoje valstybėje? Nieko, nes valstybė jam yra tuščia vieta, kaip ir jis valstybei.
Nužmogėjimas prasideda tada, kai valstybė su savo piliečiais elgiasi kaip su daiktu, apie kurį prisimenama, kai jis tampa reikalingu, o kai jo nereikia, tai dūlija ir pūva kur nors sandėliuko kampe.
Ar užtikrins valstybė darbuotojui darbo vietą? Atsakome – ne, nes tokių pavyzdžių buvo ne vienas, kai egzistavo šauktinių kariuomenė.
Ar užtikrins valstybė orų gyvenimą šauktinio šeimai ir mokės jam tokio dydžio atlyginimą, kokį jis gaudavo iki šaukimo? Atsakome – ne.
Ir tokių „ne“ bus žymiai daugiau nei „taip”, nes tai, ką dabar viešai žada krašto apsaugos ministras J. Olekas, realybėje bus kitaip, ir KTGC užplūs karių skundai.
Esame pasiruošę padėti kariams, gindami jų teises ir teisėtus interesus.
KTGC nuomone, rengimasis ginti valstybę negali būti grindžiamas prievarta, grasinimais bausti administracine tvarka ir t.t. Tai turi būti kiekvieno piliečio sąmonėje, o būsimas valstybės gynėjas turi būti motyvuotas. Be motyvacijos nieko nepasieksime, o per prievartą į dalinius suvaryti rekrūtai tik bus našta valstybei ir iš jo, kaip gynėjo, naudos tiek pat, kaip iš ožio pieno.
Bereikalingas lėšų švaistymas, visuomenės dezinformavimas ir pinigų švaistymas – štai tokia tikroji realybė.
Tik savanorių pajėgų didinimu turi būti stiprinama Valstybės gynyba, o šauktinių kvietimas atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą turi būti grindžiamas tik savanoriškumo principu.
Kiekviename miestelyje, turinčiame ne mažiau kaip 1000 gyventojų, turi būti suformuoti savanorių pajėgų būriai. Ir tai nesunku padaryti – tik reikia noro ir politinės valios, o ne blaškymosi nuo vieno gynybos modelio prie kito.
KTGC neabejoja, kad šauktinių kariuomenės atstatymas – tai gera galimybė valstybės sąskaita valdančiųjų daugumos proteguojamoms įmonėms pasipelnyti visų mūsų sąskaita.
Alvydas Jokšas
VšĮ „Karių teisių gynimo centras“
