Ada Sabaitytė
Kilęs triukšmas dėl mūsų pono Ochmano pasisakymo verčia apsvarstyti, kas yra Vėliava? Turbūt visi žinome, kad Vėliava yra Valstybės simbolis, labai reikšmingas ir svarbus. Aišku, valstybės simbolių yra ir daugiau, tačiau tarp jų išsiskiria vėliava. Kuo?
Šiuo klausimu, kaip ir daugeliu kitų, galima rašyti ir rašyti, bet tikiuosi, kad skaitytojas daug žino, todėl nesiplėsiu, tik trumpai priminsiu, kokia yra vėliavos reikšmė šių dienų žmogui ir kaip vėliavos reikšmę suprato senosios mūsų, baltų/aisčių civilizacijos žmonės:
1. vėliava – audeklo gabalas, vartojamas kaip simbolis, žymuo, ženklas. (žodynas.lt)
2. o, štai, kaip vėliavos reikšmę aiškina Algirdas Julius Greimas: ,,Vėliava – tai vėlių visuma, vėluva, (taip kaip broluva, sesuva ir pan.) Senovės lietuviai ėjo į mūšį tikėdami, kad jie už savo nugarų vedasi protėvių vėles, eina kovoti su priešais stiprinami protėvių vėlių.“
Taigi, matome, kad skirtingų kartų, skirtingų civilizacijų ir skirtingo kultūrinio lauko žmonės labai skirtingas prasmes priskiria tiems patiems dalykams ir tiems patiems reiškiniams.
Mums, dabartiniams lietuviams, peršama mintis, kad vėliava yra audinio gabalas, tuo tarpu mūsų protėviams tai nebuvo tik medžiaga – mūsų protėviai, iškeldami vėliavą, tai laikė šaukiniu, į kurį atsiliepdavo, t.y. susirinkdavo jų protėvių vėlės, o tai buvo (ir tebėra) labai iškilmingas veiksmas, todėl vėliavas keldavo tik svarbių įvykių metu: didelių švenčių arba didelių grėsmių metu. (Beje, yra ir visai ,,tuščių“ vėliavų, kurioms net netinka tas lietuviškas žodis, nes jis nebeatitinka turinio, tai tokius audeklo gabalus gal reiktų vadinti kokiais „flagais“? Pagrindinis tokių „flagų“ bruožas yra didelis margumynas: arba spalvų, arba ženklų).
Jei grįžtume į šias dienas, tai nesenas skandalas, kai nomadas *, besivadinantis Joniu Ochmanu, viešai pažemino mus ir mūsų Valstybę, labai sujudino visuomenę. Tai jis padarė ne tiesiogiai, o pasinaudodamas valstybiniu simboliu – vėliava. Suniekino mūsų vėliavą, o per tai – visus, kas tik drįs ją iškelti. Taip jis pažemino ir paniekino pačią valstybę, kurioje jis, atvykėlis iš Švedijos, rado sočią ganiavą ir begalines ,,šiur biznio“ perspektyvas. Juk čia gyvenantį atsibastėlį mes atsišėrėme ir jis labai gerai pasijuto, nelyginant koks „lendlordas“ tarp kumečių, kurie dirba tik tam, kad jis gerai gyventų. Tačiau kodėl jis taip gerai pasijuto?
Ir šioje vietoje turime nustoti piktintis nomadu švedu, nes ne jis kaltas, kad mes jį ir į jį panašius, lepinom – išlepinom. Tai mes taip padarėme. Mes patys savo rankomis ,,pribarstėm perlų“ tam šventame rašte minimam gyvūnui, kuris atsisukęs jau ima mus pačius draskyti. Kodėl taip sakau? Todėl, kad tas švedas čia taip įsigalėjo tik mūsų pagalbos ir rėmimo dėka. Kaip tai atrodo gyvenime?
Manyčiau, kad tą mūsų lietuvišką laikyseną ir nuostatas kuo puikiausiai pailiustravo LRT diktorė, laidų vedėja Nemira Pumprickaitė***. Toji Pumprickaitė vedė laidą su ponu (?) Ochmanu ir stengėsi kaip išmanydama jam įtikti ir pataikauti – juk UŽSIENIETIS! – o tai ,,moderniojoje“ lietuviškoje sampratoje reiškia, kad jis (UŽSIENIETIS) VISKĄ kilniai išmano, žino, kad jis yra gražiausias, protingiausias, mūs valdovas ir teisėjas. Jis protingas, išmintingas, kvailas yra tik bet kuris lietuvis!
Mūsų dabartinė laikysena pasaulyje ir yra tokia: menkinti save bet kokio užsieniečio naudai. Ir Nemira Pumprickaitė tą baudžiavinį naratyvą puikiai pademonstravo – reikia tik pažiūrėti į vadinamą jos kūno kalbą, kai ji pataikūniškai pasigūžusi: – he he he – klausinėjo užjūrio Poną jo svarbių nuomonių ir įžvalgų. Kaip klausė jo nuomonės apie ,,grupuotės“ kėslus ,,išeiti su valstybinėmis/ lietuviškomis vėliavomis“ – tuo pasufleruodama, kad jau šitoje vietoje tai reikia pasisakyti ,,iš peties“ – ką užjūrio nomadas ir padarė: kirto iš peties! O ponia Pumprickaitė susižavėjusi klausėsi tokių ištarmių ir vėl pataikūniškai gaužėsi ir šypsojo į ekraną!
Tai kas čia kaltas? Aišku, visi supyko ant švedo, o laidos vedančioji kaip ir liko ,,už kadro“, nes visos strėlės buvo nutaikytos į tą biznierių ir stambų investuotoją** iš Švedijos.
Tačiau ne viskas taip paprasta, turint galvoje visas tas ,,šiuolaikines“ technologijas, taikomas masių valdymui. Nepanašu, kad jis, va, taip ėmė ir leptelėjo – labiau panašu į tai, kad tas vyrukas, o kartu ir grupuotė, kurios pažiūras įgarsina Pumprickaitė, nutarė arba atitraukti visuomenės dėmesį nuo kažkokio labai svarbaus įvykio ar temos, kuri yra gyvybiškai svarbi tautai ir jos ateičiai, arba tai marketinginis triukas, siekiant suaktyvinti pono Ochmano biznio reikalus, aišku, dar tai gali būti ir koks nors visuomenės pažiūrų tyrimo eksperimentas – panašu, kad tai buvo vienas iš išvardintų bandymų. Na, nebent mūsų Ponui, lietuviškos žemės „lendlordui“ Ochmanui nuo svaiginančio verslo, čia, Lietuvoje, galimybių tiek apsisuko galvelė, kad jis tiesiog nebenustygo vietoje ir išpliurpė viską, ką galvoja apie lietuvius ir jų vėliavas.
Tačiau bala nematė to pono – jis todėl čia ir reziduoja, kad niekur kitur neturės tokių sąlygų savos gerovės ir klestėjimo kūrimui, kaip, čia, pas mus.
Tačiau mums, Lietuvos piliečiams, labiau reikia susirūpinti savo nuosavomis pažiūromis ir nuostatomis – nesielgti taip, kaip elgėsi toje laidoje Pumprickaitė, kuri „susimetė“ su kažkokiu atsibastėliu ir ėmė kartu ,,varyti“ ant lietuviškos vėliavos ir tų, kas drįs (!!!) JĄ iškelti! Pumprickaitė pirmoji išvadino tuos žmones ,,grupuote“ ir, vaizdžiai kalbant, ,,visaip vizgino uodegą“ prieš savo poną ir palaikė paniekinančius jo pasisakymus.
O dabar pažiūrėkime kiekvienas į save: mes nesugebame paremti ukrainiečių, jei nutariame, kad parama būtina, per Ukrainos centrinio banko sąskaitą, kuri skelbiama nuo pat šito keisto karo pradžios – mums būtinai reikia apsukrių tarpininkų: tiek vietinio raugo, tiek iš kokios užjūrio šalies, kas neišvengiamai veda prie to, kad reikia ne tik gelbėti Ukrainos žmones, bet ir išlaikyti ir tą (tuos) tarpininkus, o jų apetitai bevalgant ima augti, nes tai yra bet kokio biznio dėsnis: kuo daugiau uždirbti iš bet kokių paslaugų ar prekių, tuo daugiau norisi.
O čia tas ,,mėlynas – geltonas“ fondas tikrai rado puikią dirvą kapitalo rinkimui ir kaupimui ir bet kiek ,,kvailių“, kurie turi pinigų ,,daugiau negu proto“ – tai ko jam nesidergti, atsisėdus TV studijoje, kurią ,,nuo – iki“ taip pat išlaiko tie ,,vatnikai“ ir norėtojai kelti lietuviškas vėliavas!
Vadinasi, mūsų paveikslas piešiasi labai nekoks: kai tik pasirodo koks užsienietis, mes iškart suskystame ir esame pagatavi jam atverti savo pinigines, namus, turtus ir pan. Patikime bet kokiais jo pasakojimais, veiklomis ar pamokymais – juk užsieniečiai yra ,,labai humaniški, geri, kultūringi, draugiški, išmanūs ir t.t. ir pan“.
Mūsų, lietuvių, laikysena užsieniečių atžvilgiu yra tokia, kad mes jiems NIEKADA nepaprieštarausime, o tik viskam pritarsime. Mes juos vaišinsime, tuščiai gaišime su jais laiką, vežiodami, vedžiodami po visur. Ir dar, galų gale, save nužeminsime, kad tik tas užsienietis gerai jaustųsi. Tai kodėl jie neturi niekinti tų, kurie patys save žemina?
Kam neaišku, dar kartą pažiūrėkite tą laidos epizodą ir gerai įsižiūrėkite į pataikūnę Pumprickaitę***, kaip ji verčiasi zyle– vovere, prieš tą atėjūną! Ir kiekvienas pagalvokime, kiek kartų patys žeminomės ir lakstėme aplink kažkokius neaiškius atvykėlius, gaišdami savo brangų laiką, mėtydami pinigus ir taip skriausdami savus žmones, nes jiems laiko ir jėgų bei pinigų jau nelikdavo?
Dar kartą keliu klausimą: jei kas nori paremti ukrainiečius, kodėl negali pervesti tų pinigų į pačios Ukrainos oficialiai skelbiamą specialiąją banko sąskaitą, bet būtinai reikia kažkokių tarpininkų? Aišku, ir tarptautiniai pranešimai apie korupciją, ypač suklestėjusią toje valstybėje, nenuteikia optimistiškai, bet kai pinigai prapuola pačioje suinteresuotoje valstybėje, tai yra viena, o kai pinigai lengvabūdiškai, neprašant ataskaitų, ,,sumetami“ tarpininkams ir pasiunčiami ,,per malonę į kelionę“, tai tikrai, po tokių ,,veiklų“, ką apie mus gali galvoti tie verslūs vakariečiai? Ką?
O grįžtant prie lietuviškos vėliavos, tai mes patys niekiname save užsieniečių akivaizdoje, niekiname ir savo valstybę bei jos simbolius, o tame tarpe ir savo vėliavą: ją paniekino tie bėgikai, kurie nešė ukrainietišką vėliavą į Lietuvą. Klausimas: kodėl tos ukrainietiškos vėliavos nenešė patys ukrainiečių bėgikai? Arba, jei jau tą vėliavą privalėjo nešti lietuviai, tai kodėl jie nešė tik ukrainietišką vėliavą, bet nenešė lietuviškos (aišku, kiek suprantu, kilus triukšmui visuomenėje, lietuviška (vatnikų???) vėliava vis tik atsirado kažkur to bėgimo pusiaukelėje. Tačiau esmė yra tame, kad patys bėgikai net nesumojo, kad reikia visų pirma norėti nešti arba/ IR lietuvišką vėliavą); panieką mūsų vėliavai parodė ir visi valdininkai, kurie ,,sumanė“ arba pritarė ,,sumanymui“ iškelti Vilniuje 30 000 ukrainietiškų vėliavų ir visai nesirūpino lietuviškų vėliavų kėlimu; vėliavai panieką parodė ir policija, kuri puolė įspėjinėti žmones ,,ketinančius kelti lietuviškas vėliavas“ – net nesitiki, kad iki to prisigyvenome! Ir ta pati Pumprickaitė***, pataikūniškai elgdamasi TV laidos metu.
Bet kartais kyla mintis, kad gal ir gerai, jog viskas taip išsigrynina – gal žmonės pagaliau ims suprasti, kas yra kas?
Ir dar vėliavos tema: gal tikrai nereikia tos lietuviškos vėliavos Vilniuje NATO susitikimo metu? Nes ji jau nebeįsipaišo į kontekstą: iš vienos pusės, Ochmanas, uzurpavęs vėliavų kėlimo ir naudojimo tvarką valstybėje, rodo, kad mūsų sostinė yra užimta ir ten nebe vieta mūsų vėliavai, o žiūrint iš kitos pusės, tai visi iš anksto jau žino, kad niekas Ukrainos į NATO nesiruošia priimti.
Iš to peršasi išvada: jei mes tikrai palaikome Ukrainos siekį tapti nare, tai kodėl turime kelti SAVO vėliavas, esant tokioms neaiškioms aplinkybėms? Tarkime, kaip kalbama jau viešai, kad Ukrainos nepriima, tai mes, iškeldami savo vėliavas parodome savo džiaugsmą, kad nepriima? Ar rodome, kad mums yra šventė matyti savo sostinėje tuos UŽSIENIEČIUS?
Ir dar: kas mums vis tik yra vėliava? Audinio gabalas ar šaukinys mūsų protėviams? Jei tai išsiaiškinsime patys sau, tai gal ir suprasime kaip, kokiomis aplinkybėmis turime elgtis.
O apie Ochmano*** kilmės šalį Švediją galiu pasakyti tiek: šiais nelengvais laikais kaip niekada yra svarbi istorija. Aišku, istorikų dėka ji yra labai iškraipyta, tačiau domintis galima suvokti pagrindinius įvykius ir jų prasmę, o tada gali paaiškėti ir tai, kas vyksta mūsų dienomis. Todėl kaip niekad svarbu neužmiršti istorijos ir dalykų arba reiškinių kilmės (kaip dabar madinga sakyti – genezės), nes kokia yra kilmė, tokia ir eiga, plg.: ,,kokia pradžia, toks ir galas“.
Taigi, švedas Ochmanas***, atstovaujantis savo vakarietiškai – skandinaviškai civilizacijai, pasirodė ne kaip ,,tolerantiškas“ ir mielas ,,skandinavas“, o kaip šiaurinio kryžiuočių flango atstovas, niekinantis ,,pagonis“, tačiau mielai mintantis jų, tų ,,pagonių“, darbo vaisiais ir turtais. Taigi, klausimas: ką jis čia veikia? Kovoja prieš bet kokias lietuviškumo apraiškas?
Kitas dalykas, kurį reikėtų žinoti, yra švediškos valstybės ir kultūros kilmė bei apraiškos. Mes, lietuviai, kažkodėl apie švedus kalbame kaip apie aukštos kultūros ,,skandinavus“ ir tame nebūtų nieko blogo, jeigu lygiagrečiai nenuvertintume savęs – tiesiog priimtume tuos skandinavus – užsieniečius kaip žmones, kurie niekuo nėra nei geresni, nei pranašesni už mus. Tačiau, esant tokioms aplinkybėms, reikia pasiaiškinti kas tie ,,skandinavai“?
Taigi, keli faktai, apibūdinantys švedus: jie buvo anksti apkrikštyti – dar IX – X mūsų eros amžiuje – ir būdami labai karingi – primenu, kad jų genezė yra jūrų plėšikai – vikingai, kurie siaubė visą Europą – tapo labai tvirtu, šiauriniu kryžiuočių kariaunos flangu ir kam kam, o mums nuo jų kliuvo gerai!
Beje, čia reikėtų priminti ir tą faktą, kad šie mūsų garbinami kultūringi skandinavai mūsų brolius latvius, kaip karo grobį, galų gale pardavė Rusijai. Ir Rusija to fakto tikrai nepamiršo. Jie latvių ir estų žemes nusipirko už grynus pinigus.
Kas dar apie tuos švedus, kuriuos mes taip garbiname? Tikiuosi, kad istorija pasidomėsite patys, o kas vyksta dabar? Dabartiniais laikais, prieš keletą dienų, su švedų policijos apsauga, per vieną didžiųjų musulmoniškų švenčių, Stokholme buvo sudegintas Koranas! Tai tikriausiai ir yra aukštos kultūros žmonių, valstybės, politikos požymis?
Kitas irgi aukštos vakarietiškos kultūros požymis yra raginimai ėsti žmogieną ir tie raginimai kyla iš Stokholmo aukštosios ekonomikos mokyklos, kur taip pat aukštos vakarietiškos kultūros profesorius Magnusas Söderlundas, pristatomas kaip elgsenos mokslininkas, prastūminėja mintį, kad ,,dėl klimato kaitos padarinių taps būtinas lavonų kanibalizmas“. Šį savo ,,mokslinį darbą“, jis pristatė Švedijos televizijai per konferenciją „Future of Food“, kuri vyko Stokholme. Dar jis sakė, kad ,,pripažįsta daugybę tabu, kuriuos ši idėja turėtų įveikti“.
Ką dar sako šis šaunus švedų mokslininkas? Soderlundo argumentai, pasisakant už žmogienos ėdimą, buvo pagrindiniai, diskutuojant tema: „Ar galite įsivaizduoti, kad valgote žmogaus mėsą?“ Tai vyko Gastro konferencijoje, praneša „Epoch Times“.
„Konservatyvūs“ tabu prieš kanibalizmą, anot jo, „laikui bėgant gali pasikeisti, jei žmonės tiesiog pabandys valgyti žmogaus mėsą“.
Kiti šaltiniai praneša, kad Stokholmo ekonomikos mokyklos profesorius ir tyrėjas Magnusas Soderlundas teigė manantis, kad ,,žmonių mėsos, gautos iš lavonų, valgymas galėtų padėti išgelbėti žmonių rasę, jei tik pasaulio visuomenė priimtų idėją“.
Beje, po Magnuso Söderlundo pristatymo, apklausos metu 8 % švediškos auditorijos pakėlė rankas į klausimą, ar jie norėtų paragauti žmogienos? Pats mokslininkas taip pat sako, kad norėtų „bent jau paragauti“. Ir toliau kalba apie „mannisko-kötts branschen“, kas reiškia „žmogaus mėsos pramonė“. Tuo tarpu Söderlundas nerimsta ir planuoja surengti daugiau seminarų ir konferencijų, kurių metu platintų šią idėją.
Apibendrinant galima pasakyti: ir sugalvok taip! Tikrai be galo aukštos kultūros tie skandinavai – net pavydas ima! Tada žmogus nejučiom pradedi galvoti, kad gal ir nebloga mintis: surengi balių, prisikvieti draugų – ir vieną suėdi! Kokia ekonomija! Tikrai, ta ,,vakarietiška kultūra“ yra labai patraukli ir tokia apskaičiuojanti pelnus. Tikriausiai reikia prieš ją taip lankstytis ir keliaklupsčiauti, kaip daro dažnas lietuvis?
Kitas labai puikus pavyzdys – toks tolerancijos ir visokių laisvių mišinys – tai šventos musulmonų knygos – Korano – sudeginimas. O buvo taip: prieš kelias dienas toks Salvanas Momika, kuris, kaip teigiama, yra Švedijoje gyvenantis irakietis, padegė islamo Šventosios knygos kopiją ir tai padarė prie Stokholmo centrinės mečetės. Diena, kai buvo deginamas Koranas, buvo pasirinkta, kai musulmonai visame pasaulyje minėjo pirmąją Eid al-Adha dieną – vieną svarbiausių švenčių musulmonų kalendoriuje.
Švedijos policija suteikė S. Momikai leidimą taip elgtis ir jį labai saugojo, kad ,,protestuotojas“ nenukentėtų. O Švedijos ministras pirmininkas Ulfas Kristerssonas ta proga pasakė, kad ,,Korano deginimas buvo teisėtas, bet netinkamas“.
Kitas, kiek anksčiau buvęs įvykis taip pat buvo Korano deginimas ir tai padarė jau mūsų pono Ochmano gentainis TAIP PAT turintis dvigubą pilietybę: Danijos ir Švedijos. (Ir kas tiems švedams yra, kad jie taip „raunasi“ būtinai gauti ne savo valstybės pilietybę?)
Kiek anksčiau Šventąją musulmonų knygą prie Turkijos ambasados Stokholme sudegino Rasmusas Paludanas. Jis, kaip praneša švedų žiniasklaida, gavo leidimą deginti Šventą musulmonų knygą priešais Turkijos ambasadą už visai nedidelį mokestį – 320 Švedijos kronų (kas atitinka 25 svarus sterlingų arba 31 USD)! Be to, už tą pačią kainą dar jį saugojo švedų policija.
Ką čia bepridursi? Nebent tik tai, kad musulmonai Koraną laiko šventu Dievo žodžiu ir bet kokį tyčinį žalojimą ar nepagarbą jam laiko labai įžeidžiančiu.
Tai, va, kokia ta mūsų humaniškojo pono Ochmano*** ,,kilmės šalis“ ir kokia jo ,,prigimtinė kultūra“! Jeigu ten žmonės (?) linksta prie tokių veiksmų ir minčių, tai kodėl mes nustembame, kai tos kultūros atstovas ,,pavažiuoja“ ant mūsų?
Tačiau turime nepamiršti, kad tik mūsų vergiškas žeminimasis prieš bet kokį užsienietį (šioje vietoje prisiminkime Pumprickaitės*** laikyseną, mūsų bėgikų laikyseną, mūsų Lietuvos administratorių laikyseną) ir leidžia tiems užsieniečiams čia, mūsų žemėje, pasijusti valdovais ir vadovais.
Aišku, jei mums, lietuviams priimtinos tos kultūringos mintys ir veiksmai, kuriuos čia tik ką aptarėme, tai nieko nepadarysi – žavėkimės ir dievinkime, bei visokeriopai remkime, net neprašydami jokių atsiskaitymų – vadinasi, toks mūsų kelias, ,,einant į kultūringąją Europą“
*nomãdai [gr. nomas (kilm. nomados) — klajoklis], klajokliai — nesėslios piemenų arba medžiotojų giminės, gentys ar grupės. (Žodynas.lt)
**ponas Ochmanas yra VŠĮ ,,Blue-Yelow“ įkūrėjas ir vystytojas.
***,,– Dabar pasakysiu negražiai, šitie mūsų vatninkai, kokie bebūtų, realiai yra nulis, jie nori tiesiog sau pasidaryti reklamą ir tuo pačiu būti naudingi Rusijai. Čia jau negražiai sakau, bet aš tai matau – šiek tiek juokinga, šiek tiek graudu (…). Čia marginalai, nieko.“ (mūsų pono Ochmano pasisakymas apie tuos, kas kelia lietuvišką trispalvę. Pasisakymui pritarė lietuvė Pumprickaitė).
Bravo! Būkim vardan savų, o ne svetimų ir išdavikų.