Profesorius Gediminas Merkys interviu viename laikraštyje labai išmintingai ir atvirai įvardino dramos, vykstančios visos Lietuvos akivaizdoje, personažus ir po garsiomis frazėmis bandančius pasislėpti ne visai atvirus veikėjus.
O drama ta, kad visos antisisteminės jėgos, turėjusios galimybę susivienyti ir pristatyti naujovišką požiūrį į kandidatus, kol kas nesugebėjo išsikristalizuoti į labai aiškią doros ir kompetencijos sąjungą. Ta galimybė neįgyvendinta keletą mėnesių tvyrojo ore tol, kol supermeistriškai buvo sugriauta nesnaudžiančių “valstybininkų” klano strategų.
Šioje dramoje ir šių eilučių autoriui tenka ne pasyvus vaidmuo, bet, prisipažinsiu, netaikau į visažinantį ir neklystantį. Manau, kad suklydau, ir ne kartą, kai leidausi į mūsuose politikui neleistiną “prabangą” patikėti kai kurių politikos naujokų garbės žodžiu. Pasirodo, kad jį labai lengvai laužo ne tik senbuviai, bet ir šioje sferoje nespėję kojų apšilti. Nesiimu nieko kaltinti ar teisti, savo rašiniu siekiu vienintelio tikslo – paskatinti tragiškai vėluojančią diskusiją tema: ar įmanoma konsoliduoti antisistemines jėgas į vieną branduolį, o paprasčiau – ar galimas vienas bendras antisisteminis rinkimų sąrašas?
Atsakymas vienareikšmis – ne tik galimas, bet ir būtinas. Tada kyla logiškas klausimas – o kas jį gali sudaryti?
Jau besiburianti partijų koalicija “Už Lietuvą Lietuvoje”, į kurią įeina Tautininkų ( G. Songaila), Tautos vienybės (A. Matulevičius), Socialdemokratų (A. Akstinavičius) sąjungos ir Centro partija ( E.Skrupskelis). Tai politinė platforma, be kurios negalimas dalyvavimas rinkimuose. Šias jėgas rems ir savo iškilius žmones į sąrašą deleguos judėjimo “Už teisingumą” (R. Ozolas, A. Medalinskas) iniciatyvinė grupė, judėjimas Tautos ateities forumas, JDJ (“Jungtinis demokratinis judėjimas“), Jūrininkų sąjunga, pažangios profesinės sąjungos.
Nejaugi šioje plačioje antisisteminėje koalicijoje negali dalyvauti N. Venckienės “Drąsos kelio” partija? Manau, kad gali. Visi turime sutarti, kad dalyvaujame paritetiniais pagrindais, o tai reiškia, kad nėra “vyresnių ar jaunesnių brolių”, kad visi esame lygūs. Juk svarbiausia ne postai (bent taip visi deklaruoja), o Lietuvos ateitis. Tačiau, kad tai įvyktų, reikia tiesiog nusileisti ant žemės ir blaiviai įvertinti savo galimybes.
Pagrindinis kriterijus, kaip turėtų būti formuojamas šis Naujosios (Ateinančios) Lietuvos sąrašas, tai ne kandidato žinomumas piniguočių žiniasklaidoje, o ką konkretaus kandidatas nuveikė kovoje prieš antikonstitucinę grupuotę – “valstybininkų” klaną, ir kokia buvo bei yra jo vieša pozicija ginant šalies žmonių bendrus interesus. Ne antraeilės ir žmogiškosios savybės, tokios kaip dora ir kompetencija. Teisingai rašo prof. G.Merkys, sakydamas, kad negali valstybei vadovauti vien humanitarai ar meno žmonės, kad ir kokie garbingi jie būtų, nes reikia išmanyti ir labai proziškus valstybės gyvenimo aspektus.
Aukščiau mano paminėtoji partijų koalicija pajėgi įvertinti ir sudaryti labai skaidrų ir stiprų sąrašą.
Suprantu ir jau girdžiu: “O kaip su D.Kuoliu?”. Niekas jo nestumia į užribį. D. Kuolys gali būti tarp šių jėgų, bet tik su viena nedidele sąlyga. D. Kuolys visiems laikams privalo viešai ir garsiai pasakyti, kad nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nebendradarbiaus su “valstybininkais”. Lai jis neįsižeidžia, tačiau nepartinės partijos “Lietuvos sąrašas” kūrimas prie LR Prezidentūros – tai šio klano strategų rafinuotas ir toks pat brutalus veiksmas, siekiant suskaldyti beatsirandančią Vienybę, įžūlumu prilygstantis gegužės 17-osios dienos smurtui prieš mergaitę. Juk gegužės 17-ąją mes susirinkome prie LR Prezidentūros ginti mažosios mergaitės, tapusios visų skriaudžiamųjų simboliu, o ne kurti kažkieno partijos. Partijai kurti daug erdvės kitur.
Sutikite, kad, kalbant apie mergaitę, budint prie Prezidentūros ir reikalaujant TIESOS, pasinaudojus šiuo visuomenės skauduliu tyliai kurti savo partiją – amoralu. Manau, kad su tokiomis nuostatomis eiti į šalies Parlamentą gali tik ciniški žmones. Kyla klausimas, o kam dėti tiek pastangų, kai ten cinikų ir dabar pakankamai.
Išvada viena. Visa ši sumaištis padaryta tik tam, kad suskaldytų antisistemines jėgas, priverstų jas į rinkimus eiti grupėmis ir tarpusavyje rungtyniauti. O pažangių jėgų nesugebėjimu susitarti nusivylę rinkėjai numotų ranka ir neitų į rinkimus arba balsuotų už ponų V. Uspaskich, R. Pakso, A. Butkevičiaus sandėrį, idealiai tenkinantį “valstybininkų” klikos interesus.
Privalome įsisąmoninti, kad valstybės valdymas – tai menas, reikalaujantis specialių žinių, patirties įvairiose gyvenimo srityse, sugebėjimo bendrauti su įvairių pažiūrų žmonėmis, eiti į protingus ir sąžiningus kompromisus bei mokėti susitarti. Kita vertus politikas (toks, koks turėtų būti), net eidamas į kompromisus, privalo jausti ribas, kad jie nevirstų sandoriais su sąžine ar net nusikaltimais. Politikas turi būti doras ir profesionalus, nesusireikšminantis, be išimties gerbiantis visus žmones ir jų nuomones bei labai atidus žmonių nuotaikoms.
O šių dienų politiko bene svarbiausia savybė – būti drąsiu. Tai, pasirodo, ne taip jau paprasta. Nemaža dalis iš principo neblogų, bet bailių politikų ir yra kalti už tokią tragišką valstybės būklę. Nesukursime naujos Lietuvos, jei į Seimą kažkas brausis vien todėl, kad yra praradęs pareigas, nes tai amoralu. Eiti į Seimą spręsti vienos šeimos, tegul labai skausmingų, problemų – vėlgi neatsakinga.
Privalome nusiteikti dvasiškai ir dalykiškai, kad laukia ne “šilta vieta”, kur bus galima keturis metus ramiai pasėdėti, o ruoštis nuo pirmosios dienos atlikti labai konkrečius šalies pertvarkymo darbus. Ir kiekvienas iš šių darbų (ar tai bus šildymo kainų, ar atominės elektrinės statybos problemos, ar kova su masine korupcija bei teisėsaugos neįgalumu) reikalaus labai operatyvių ir kompetentingų sprendimų.
Bendraujant su daugeliu naujų, einančių į politiką, žmonių (ypač tai pastebėtina tarp aktorių ir žurnalistų), susidaro įspūdis, kad jie labai primityviai įsivaizduoja juos užgriūsiančias valstybės reikalų tvarkymo problemas. Į tai žiūrima, kaip kažkada “valinskininkų”, labai lengvabūdiškai. Toks požiūris kelia nerimą, nes didelė dalis Lietuvos rinkėjų renkasi ne protu, o emocijomis. Dažniausiai galioja ne principas “sugeba-nesugeba”, “tinkamas-netinkamas”, bet “patinka-nepatinka”.
Piniguočių ir klano žiniasklaidos pastangų dėka nemažai daliai rinkėjų, naudojant pačias brutaliausias protų apdorojimo technologijas, įbrukti stereotipai, kad jei dažnai rodomas TV – tai jis geras. O jei prižadamas rojus žemėje – rinkėjas užangažuotas. Tam jau įmesta ir dar bus mesta dešimtys milijonų nelegalių pinigų.
Mes, antisisteminės naujosios jėgos, tiek pinigų neturime. Neturime ir neturėsime tokios kaip jie įtakos žiniasklaidai. Mes turime būti labai atsargūs su besibraunančiais į mūsų gretas, su tais, kuriuos noriai rodo ir publikuoja oligarchų valdoma žiniasklaida. Ir kvailiui aišku, kad tų, kurie nori ir gali pakeisti šią antihumanišką sistemą, tų, kurie pavojingi, jie neviešins. Jei viešina, o dar ir noriai, supraskite, šitie nepavojingi. Tai jų žmonės, žaidžiantys kitoje barikadų pusėje tik dėl vaizdo, o ne iš širdies.
Lietuvos žmonėms primenu ne naują, bet patikimą būdą tikrinti kandidatus ar sąrašų lyderius, pasikliaujant savo gyvenimiškąja išmintimi ir intuicija, tikėti ne akimis ir ausimis, o širdimi.
Tik ką įvykęs ir piniguočių žiniasklaidos ignoruojamas Tiesos žygis per Lietuvą mums atskleidė labai svarbią Tiesą – Lietuvos žmonės nori rimtų permainų. Jie subrendę pasikeitimams. Pokalbiuose, kuriuos turėjome įvairiose šalies vietovėse, mus ragino vienytis, nugalėti nepamatuotas ambicijas, siūlyti į kandidatus dorus, sąžiningus profesionalus ir, svarbiausia, eilinį kartą neapgauti Lietuvos žmonių. Jie mums sakė, kad jei šįkart nesusivienysime, mes visi prarasime savo Tėvynę Lietuvą.
O tai, mano nuomone, atsitiks labai paprastai. Globalistai, tokie kaip Sorošas, yra paruošę planą ir jį sėkmingai įgyvendina. Lietuvos žmonės, neturėdami darbo ir užtikrinančių orų gyvenimą pajamų ir toliau masiškai emigruos, o svetimuose kraštuose labai sparčiai asimiliuosis tarp didžiųjų tautų. Seniausia Europos tauta išnyks ir tai atsitiks ženkliai greičiau, nei kai kas mano. Tad dabar turim istorinę galimybę kiekvienas atlikti pareigą sau, savo šeimai ir Tėvynei – susivienyti, nušalinti nuo valstybės reikalų tvarkymo nevykėlius, melagius, cinikus ir vagis-nusikaltėlius.
Kviečiu rinkėjus įvertinti kandidatus pagal tokį kriterijų: ar jis vardan šio istorinio momento svarbos sugeba peržengti savo asmenines ambicijas ir pasiaukoti šalies labui?
Šis testas pats lengviausias ir skaidriausias. Tikiu, kad mes rasime savyje jėgų atsispirti manipuliatoriams, laikantiems mus marionetėmis, šokančiomis pagal jų dūdelę.
Parodykime, kad jie klysta.
