Jonas Ivoška
Lietuvai visai nebūdingomis prielaidomis peršama Stambulo konvencija (pavyzdžiui, „mergaitės dažnai susiduria su (…) priverstine santuoka (…), lyties organų žalojimu;“) verčia kritiškai pažvelgti ir į kitas ideologines naujoves, kurios tariamai skirtos vyrų ir moterų lygiateisiškumui užtikrinti.
Emociškai įsismaginę naujieji „politrukai“ svaičioja apie kažkokią socialinę lytį arba lyties keitimą kaip vertybinę siekiamybę, greta to dažnai dar išgalvodami ir homoseksualų patiriamas skriaudas. Pabandykime pasigilinti į dalykų esmę, kad suprastume, ar tai ne iš piršto laužtos problemos, skleidžiamos tik dėl to, kad kažkam pritrūko nuovokos atskirti, kaip liaudyje sakoma, Dievo dovanos nuo kiaušinienės.
Kas apsprendžia lytinę savastį arba, kitais žodžiais tariant, priklausymą moteriškai giminei (femininum) arba vyriškai giminei (masculinum)? Atsisakant įvairių subtilybių, tektų pripažinti, kad lytinė savastis pirmiausia yra anatominės prigimties. Pavyzdžiui, moteriškoji giminė turi kiaušides, vyriškoji – sėklides.
Neturint specialių žinių, žinoma, negalima pasakyti, ar dažnos gamtos klaidos, kai tas pats primatų išsivystymo lygmens individas turi funkcionalias kiaušides ir sėklides. Dėl to kyla klausimas, ar nukrypimai nuo įprastos lytinės savasties sukuria sąlygas naujai lyčiai.
Neteko girdėti, kad anatomiškai, be kiaušidžių ar sėklidžių, būtų kokie nors kitokie analogiškos paskirties lytiniai organai, kad pagal juos reikėtų pripažinti daugiau kaip dvi lytis. Žinoma, pasitaiko nukrypimų, kai konkretaus individo tas ar kitas organas nefunkcionuoja ar funkcionuoja nevisaverčiai. Tačiau ar tai pagrindas pripažinti naujų lyčių buvimą, jeigu nekalbame apie pavasarine upe plaukiančias lytis?
Visai kita padėtis yra su seksualine orientacija. Čia greta heteroseksualų sutinkami homoseksualai, pedofilai, zoofilai, nekrofilai, todėl, mano nuomone, nelogiška lytinę savastį, kuri anatomiškai nenuklysta už dvejopumo ribų, tapatinti su seksualine orientacija, kuri turi daugybinę raišką.
Iš to peršasi išvada, kad lytinė savastis netapatintina su seksualine orientacija, todėl ir išsireiškimas „lytinė orientacija“ ne tik lingvistiškai klaidingas.
Stambulo konvencijoje taip vadinamos socialinės lyties sumodeliavimą, žinoma, galėjo nulemti kita klaida – žmogaus biologinės esmės suplakimas su jo ekonominėmis funkcijomis. Tačiau šis neomarksistinis požiūris taip pat akivaizdžiai nelogiškas, nes dėl ekonominių funkcijų santykių šalims galima susitarti, o biologinei savasčiai sutartinė tvarka nepriimtina. Dėl jos įprastai ir nesitariama. Juk normalūs žmonės nesidera, kad, pavyzdžiui, šeimoje dukras gimdys mama, o berniukus – tėtis. Todėl Stambulo konvencijos autoriai, sukurdami trečiąją – socialinę lytį, vadovavosi klaidingais kriterijais ir nuėjo alogizmo keliu.
