Anatolijus Lapinskas
Lietuvoje 2013 metais gyveno 154 tautybių gyventojai. Greičiausiai tiek pat tautybių esti ir dabar. 2017 m. iš pagrindinių tautybių lietuvių priskaičiuota 2476,2 tūkst., rusų – 131,0 tūkst., lenkų – 159,5 tūkst. 2017 m. rugsėjo pradžioje Lietuvoje veikė 1056 mokyklos lietuvių dėstomąja kalba, 56 – rusų, 76 – lenkų.
Dar yra mokykla baltarusių dėstomąja kalba, dalis dalykų čia dėstoma lietuvių kalba, o žydų Šolomo Aleichemo gimnazijoje viskas vyksta lietuvių kalba. Beje, mokyklos vizija yra „ugdyti asmenybę, kuri būtų visapusiškai integruota į Lietuvos socialinį, ekonominį, kultūrinį gyvenimą“. Kilni vizija, pagarba mokyklos direktoriui!
Iš paminėtų skaičių lengva nustatyti, kad 10-čiai tūkstančių lietuvių vidutiniškai tenka 4,26 mokyklos, tokiam pačiam skaičiui rusų – 4,27 mokyklos, lenkų – 4,76 mokyklos. Geriausia padėtis, kaip matome, yra Lietuvos lenkų.
Dar ryškesnis skirtumas, padalinus besimokančius vaikus iš mokyklų skaičiaus. Lietuvių mokyklose mokosi 324,7 tūkst. mokinių, rusų – 14401, lenkų – 11418. Nesunku paskaičiuoti, kad 10-čiai tūkstančių lietuvių mokinių tenka 32,5 mokyklos, tokiam pat skaičiui rusų mokinių 38,8; lenkų, neįtikėtina – 66,5 mokyklos! Lyderiai be jokios konkurencijos – lenkai.
Atrodytų, kad Lietuvos lenkai turėtų džiaugtis savo švietimu, jie mokyklų turi dvigubai daugiau negu lietuviai. Deja, paradoksas, vietoje pasidalinimo džiaugsmu pasauliui ir Lenkijai, visur skleidžiamos žinios apie tragišką Lietuvos lenkų švietimo būklę, kaltinama Lietuvos valdžia neva diskriminuojanti lenkus.
Karas dėl Lietuvos lenkų švietimo prasidėjo nuo pat mūsų nepriklausomybės paskelbimo. Priminsiu keletą detalių iš šio karo veiksmų teatro.
Jis prasidėjo dar 1991 m. gruodį, kai atvykusiai Danijos ir Švedijos Helsinkio komitetų delegacijai Lietuvos lenkai greta kitų absurdų piešė savo „baisią“ padėtį, nes 1945 m. buvo 300 lenkiškų mokyklų, o 1991 m. „tik“ 99 (bet 1993 jau 130), tačiau ir su tokiais skaičiais ir tuomet, ir dabar su Lietuva negali varžytis jokia kita pasaulio šalis šalia Lenkijos.
1995 metais atvykęs ETPA atstovas Gyorgy Frunda skundė Lietuvą (diktuojant, aišku, Lietuvos lenkų veikėjams), kad „rengiant mokytojus lenkų mokykloms yra naudojama lietuvių kalba“ (angl. „use of Lithuanian in training teachers for Polish language schools“). Suprask, jei bendros, pvz., filosofijos paskaitos vyksta lietuviškai, lenkai ten kankinasi nieko nesuprasdami.
Beje, tas pat atstovas siūlė pratęsti valstybinės kalbos nemokėjimo laikotarpį, nes reikalauti iš lenkų gydytojų rašyti ligos istorijas ar mokytojams pildyti žurnalus lietuviškai dar būtų „per anksti“. Tačiau po antrojo G.Frundos vizito 1997 m. pavasarį visi priekaištai dingo ir Asamblėja pasveikino Lietuvą, „įtvirtinusią teisinę valstybę ir gerus santykius su kaimynais“.
Atrodytų, kad po šio tarptautinio pripažinimo lenkų skundai prieš Lietuvą turėjo baigtis. Kur tau! Jie nesiliovė nei prieš 20, nei prieš 10 metų, nei dabar. Aišku, kad skųstis lenkiškų mokyklų trūkumu būtų nesąmonė, todėl rastas naujas arkliukas – lietuvių kalba, kurios esą neįmanoma išmokti. Taip išeitų, kad rusų, baltarusių, žydų vaikai savo mokyklose gali ją išmokti, kaip ir kitų 150 tautybių vaikai, neturintys savo mokyklų, bet Lietuvos lenkai niekaip.
Sugrįžkime į šias dienas, ką jie sako dabar? Žinoma lenkų veikėja Renata Cytacka prieš keletą savaičių savo mintis įvardijo „Ar Lietuvos valdžia turi kankinti lenkų vaikus?“: „Lietuva nieko nepadarė, kad lenkų vaikai galėtų normaliai mokytis lietuvių kalbos. Negalima vienodinti programų, nes lenkų vaikų, žengiant jiems į pirmą klasę, lietuvių kalbos žinios yra nulinės.
Suvienodintas mokymas yra sunkus ir vyresnėse klasėse, nekalbant jau apie nesąžiningą brandos egzaminą. Lenkų vaikai patiria aiškią diskriminaciją, nes turėdami mažiau lietuvių kalbos pamokų, jie turi mokytis daugiau. Lietuvių kalba lenkų vaikams yra svetima. Lietuvių kalbos mokymo reforma yra beviltiška“.
Žinomas Lietuvos lenkų švietimo ideologas Juzefas Kviatkovskis irgi laikosi tos pačios Lietuvos bjaurinimo politikos. Kalbėdamas pernai Seime (lygiai taip pat jis kalba ir dabar) prisipažino, kad nieko gero lenkų švietime jis nemato, tik „asimiliacijos elementus, diskriminuojantį švietimo įstatymą, draudimus mažumai integruotis į šalies gyvenimą, tendencijas bloginti mažumų padėtį“.
Ir dar: „Lietuvių kalbos egzamino suvienodinimas turėjo negatyvų integravimosi į Lietuvos švietimo sistemą poveikį, kaip ir programų suvienodinimas pirmose klasėse, mažumoms tai yra išmokta kalba. Kiekvienai mokyklų grupei turi būti atskira programa bei specialiai parengti lituanistai, kurie mokėtų mažumos kalbą. Privalome nuolat rūpintis lenkų švietimo išsaugojimu, ryžtingai priešintis valdžios mėginimams apriboti Lietuvos lenkų švietimą“.
Palyginti nuosaikus lenkų laikraštis „Kurier Wilenski“ irgi neatsispyrė pagundai paverkšlenti dėl lenkų švietimo. Straipsnyje su efektinga antrašte „Suvienodinti lietuvių kalbos programas – negarbingas reikalavimas“ aiškinama, kad „lietuvių kalbos vadovėliai užmuša bet kokį norą mokytis“. „Mokymo procesas, koks vyksta dabar, yra didelė skriauda vaikui, ypač pradinėse klasėse“. „Ar iš viso reikia to suvienodinimo, nes daugumai mokinių to neįmanoma pasiekti“.
Čia pridurčiau, kad Lenkijoje, Punsko lietuviškoje mokykloje pradinėse klasėse lenkų kalbos pamokų yra netgi daugiau negu lietuvių, todėl jau baigdami pradinę vaikai žino gramatiką, gali kalbėti ir skaityti lenkiškai. Lietuvoje dar ir vyresnėse klasėse lenkai tik vejasi ir vejasi lietuvius ir niekaip nepasiveja iki pat abitūros egzaminų.
Tarytum šių karo su lietuvių kalba frontų būtų per maža, prieš savaitę į jį įsijungė radijo stotis „Znad Wilii“. Lenkiškų mokyklų atstovai aiškino, kad lietuvių kalbos pamokos mokiniams kelia emocinę įtampą, nenorą jos mokytis, beje, paaiškėjo, kad net 70 proc. lenkų mokinių tėvų abejoja suvienodinimo nauda. O minėtas J.Kviatkovskis radijui trinktelėjo: „Vienintelė išeitis – grįžimas prie skirtingų programų“, t.y. normali lietuvių kalba lietuviams, susilpninta lenkams.
Ne kartą rašiau, kad Baltarusijos Gardino mokyklos lenkų dėstomąja kalba direktorė, išgirdusi iš manęs, kad Lietuvos lenkų mokyklose valstybinės kalbos mokymui taikomi susilpninti reikalavimai, tiesiog pasibaisėjo: „Ką jūs darote?! Jei taip būtų pas mus, niekas neleistų vaikų į tokią mokyklą!“ O Lietuvos lenkai leidžia ir piktinasi pasiūlymu išmokti normalią lietuvių kalbą.
Didžiausias argumentas mokymo suvienodinimui yra kitų tautybių, tarp jų ir rusų vaikai, kurie mokosi lietuvių kalbą be skandalų visa reikalaujama apimtimi. Tačiau vietoje to, kad Lietuvos lenkų inteligentai, organizacijų lyderiai bet kuria proga aiškintų tautiečiams, kad lietuvių kalbą reikia mokėti puikiai, užsiima viskuo, kad tik sutrukdytų taip ją išmokti.
Pabaigai – ištraukėlė iš prieš puspenktų metų „Delfiui“ rašyto straipsnio „Kodėl Lietuvos lenkai nenori puikiai išmokti lietuvių kalbos?“: „Lenkijos europarlamentaras Krzysztofas Lisekas neseniai rašė: „Jei kas nors yra Lietuvos pilietis, jis turi mokėti lietuvių kalbą ne gerai, bet puikiai (lenk. „nie w stopniu dobrym lecz biegłym“). Lygiai taip pat manau, kad negalima būti Lenkijos piliečiu ir puikiai nekalbėti lenkiškai“.
Deja, Lietuvos lenkų lyderiai daro viską, kad to nebūtų ir tuo pačiu daro meškos paslaugą Lietuvos lenkų mažumos jaunimui, mažindami jų karjeros bei gyvenimo komforto galimybes.
Praėjus beveik penkmečiui nuo straipsnio pasirodymo, viskas liko po senovei, Lietuvos lenkai neklauso savo tautiečio žodžių ir keikia lietuvių kalbą, o jų veikėjai netgi ragina jos nesimokyti. Ar padėtis kada nors pasikeis?
