Gediminas Jakavonis
Kai neišvengiamai artėja „geriausio, kas galėjo nutikti Lietuvai“ valdymo pabaiga, konservatoriai su satelitais „buldozeriu“ priiminėja įstatymus, kuriais galėtų visokeriopai apsaugoti istorijos šiukšlyno nusipelniusius savo partiečius. Baigiantis LR Seimo pavasario sesijai, geriausiu to pavyzdžiu tapo valdančiosios daugumos skubos tvarka priimtas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pertvarkos įstatymas.
Lenkijoje analogiška Tautos atminties institucija turi teisę ir gali persekioti karo nusikaltėlius, nes mūsų kaimynė jaučiasi esanti valstybe, o ne teritorija, kurioje šeimininkauja ir nurodinėja kas tik nori ir netingi. O kas gi vyksta pas mus Lietuvoje? Nuo pat įsikūrimo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras niekuomet nepasižymėjo tinkamu finansavimu.
Dėl mažų atlyginimų per dvidešimt metų šioje organizacijoje pasikeitė apie pusantro tūkstančio darbuotojų, kurie čia dirbdami nemato savo perspektyvų, nes, atlikdami mokslinius tyrimus, pasirodo, kad neturi teisinio statuso tą daryti net turint leidimą dirbti su slapta informacija. Tačiau net ir tokiomis sąlygomis čia vis atsirasdavo altruistų, idealistų, kurie stengėsi išsiaiškinti ir atkurti tikrą, nesumeluotą savo tautos ir valstybės praeitį, tragiškus mūsų istorijos faktus.
Susidaro įspūdis, kad tai labiausiai nepatiko konservatorių partijos elitui, kuriems toks kapstymasis praeityje tikriausiai ir kėlė didžiausią grėsmę. Jų pateikiama visuomenei mūsų sovietmečio ir nepriklausomybės atkūrimo bei valstybės vystymosi versija su visais to meto herojais ir personalijomis smarkiai skiriasi nuo tikrosios Lietuvos to laikmečio istorijos.
Tam, kad tyrinėjant archyvus neišlįstų naujai susikūrusių tautos didvyrių „spintose slepiami skeletai“, o tikrųjų anuomet dirbusiųjų bei kovojusių autoritetai būtų nutylimi, Genocido centrą reikėjo kontroliuoti, padaryti neįgalų.
Geriausiai įsiminė faktas, kai neturint jokių dokumentų bei įrodymų, bendradarbiavimu su KGB buvo apkaltintas aktorius Donatas Banionis, dirigentas Saulius Sondeckis ir kardinolas Vincentas Sladkevičius. Kilus skandalui viešojoje erdvėje, centro vadovė Teresė Birutė Burauskaitė tada teisinosi, kad taip pasielgti ją vertė politinį spaudimą darę aukšti konservatorių partijos vadovybės nariai.
Kai iškertami ąžuolai, labai gerai matosi dilgėlės ir krūmai, tai argi ne dėl tos pačios priežasties įvairių putinaičių vis puolamas mūsų tautos moralinis autoritetas Justinas Marcinkevičius.
Reikalinga tautai parodyti tik vieną visų laikų svarbiausią Lietuvos „didvyrį“, rezistentą ir savanorį Nr. 1, neseniai anūko dėka, pažeidžiant Konstituciją, paskelbtą mūsų faktinį šalies vadovą.
Priminsiu, kad „megztųjų berečių“ siautėjimo metu viešojoje erdvėje kurį laiką sklandė idėja skelbti šį pilietį Lietuvos karaliumi Mindaugu III. Čia man labai panašu į „razbainyką“ Jemeljiną Pugačiovą, kuris, norėdamas tapti Rusijos caru, skelbėsi esąs Petras III.
Tačiau grįžkim prie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijų tyrimo centro pertvarkos, kai po valdančiosios daugumos priimtų sprendimų iš pavadinimo dingsta žodis „Lietuva“, o jis pats net norėtas perskirstyti į Totalinių režimų tyrimų centrą. Vadinasi, dabar ši organizacija turėtų užsiiminėti Šiaurės Korėjos reikalais? Keičiamas tyrimo objektas, reglamentuojama nauja centro tarnybos sudarymo tvarka, kur aiškiai didinama ne istorikų, o politikų įtaka.
Atrodo, kad iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, kuris turėtų būti kaip paskutinis šalies garbės gynimo bastionas, daroma tik dekoratyvinė institucija.
Buvęs Centro generalinis direktorius Adas Jokubauskas pasakojo supratęs, kad pasirašė sau atleidimo iš darbo nuosprendį, kai Izraelio ambasadoriui pasakė, kad kaip pareigūnas tirs visus nusikaltimus Lietuvos valstybei, nežiūrint, kokios tautybės žmogus tai padarė. Taip, Holokaustas – baisu, o prieš mus, lietuvius, vykdyti nusikaltimai nebaisu? Nachmanas Dušanskis, Rainiai, Kaniūkai – negi šito tirti jau negalima?
LGGR centro archyvuose 17,5 tūkstančių kilometrų bylų, kur istorikų bendruomenė atlieka tyrimus ir daugiau kaip 1600 bylų, kuriose mūsų šalies piliečiai yra prisipažinę, kad bendradarbiavo su KGB. Atrodo, jog Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių partijos vadovybė, kuri kaip niekas kitas puikiai sutaria su žydų bendruomene ir Izraelio ambasada, nutarė, kad tokio turto bet kam patikėti negalima. Reikia padaryti, kad visa ši archyvinė medžiaga ir visa informacija apie tai, kas čia vyksta, būtų kontroliuojama konservatorių.
Panašiai yra su visuomeniniu transliuotoju, kur net po spalio mėnesio LR Seimo rinkimų, kai valdžioje neliks dabartinių valdančiųjų, jų propagandą ir toliau skleis LRT, kuriai vadovauja Monika Garbačiauskaitė-Budrienė.
Prasidėjus karui Ukrainoje, mūsų valdžia sugebėjo šios šalies vėliavomis apkabinėti visą Lietuvą. Dabar kariaujama Artimuosiuose Rytuose, kur mes palaikome Izraelį. Laukiu, kada prie konservatorių būstinės ir prie valstybinių įstaigų suplevėsuos vėliavos su Dovydo žvaigžde. Bent jau būtų aiškiau suprasti, kas mus iš tikrųjų valdo.
P. S. Yra posakis, kad Vilnius žydams – antroji Jeruzalė. Tik man vis dažniau atrodo, kad tai ne praeities sentimentai, o siekiamybė.
