Žiniasklaidos bangomis nuvilnijo žinia – L. Stankūnaitę šokiravo, pribloškė dukters laiškas. Bet ar iš tiesų? Nejaugi po incidento kovo 23-iąją ji tikėjosi gauti šiltą, ilgesingą laišką su atsiprašymu? „Melage tu“, „nekenčiu tavęs“, „nenoriu“, „skauda“, „šlykštyne“, „tu pedofilė“… – mergaitės grobimo dieną girdėjo ne tik L. Stankūnaitė, bet ir visa Lietuva. Tai iš tiesų šokiravo – iš draskomos mergaitės lūpų visa jėga prasiveržė didžiulė neapykanta ir begalinis pyktis.
Tačiau tuomet nei motinai, nei antstolei, nei apsaugos darbuotojams visi šie žodžiai, klyksmas ir verksmas neatrodė pakankamai šokiruojantys, kad mergaitės prievartinis perdavimas būtų sustabdytas ir bent atidėtas. Nepavykus paimti mergaitę, L. Stankūnaitė kartu su visa jos palaikymo komanda tiesiog dar atkakliau ėmė kurti tolesnius mergaitės paėmimo planus.
Tačiau laiškas kažkodėl šokiravo. Bet juk „Laima tu ir esi labai blogas žmogus“, „aš taves nemyliu“, „palik ramybėja mane“, „daugeu taves nenoriu matyti“ – tai tik blyškus ir santūrus kovo 23-iosios dienos žodžių pakartojimas.
Žiauraus incidento stebėtojus ir dalyvius šis laiškas turėtų ne išgąsdinti, o nuraminti – mergaitė tarsi atlėgo, patys baisiausi žodžiai vėl užgniaužti, nepaisant visko, kas įvyko, ji gan ramiai, paprastais, nuoširdžiais, vaikiškai nesklandžiais žodžiais, su pasikartojimais ir rašybos klaidomis dar kartą išsako savo norus.
Nėra jokio pagrindo manyti, kad parašytas laiškas padiktuotas ir neatspindi jos minčių. Jis tik eilinį kartą patvirtina tai, ką mergaitė nuolat kartojo teisėsaugos pareigūnams, ekspertams, vaiko teisių specialistams, antstoliui, motinai ir visiems kitiems.
Mergaitės žodynas, kaip daugumos vaikų, gan skurdus ir atspindi tipišką tokio amžiaus vaikui nesugebėjimą žodžiais išreikšti savo jausmų. Tačiau vaikų jausmai nėra tokie blyškūs kaip jų kalba. Dėl nesugebėjimo atsiskleisti žodžiais, vaikų išgyvenimai būna daug stipresni, nei suaugusiųjų, persmelkiantys, dažnai prasiveržiantys kitais būdais – šūksniais, verksmu, judesiais, psichosomatinėmis reakcijomis – vėmimu, galvos skausmais, įvairiais kūno negalavimais ir kt. Todėl po atrodytų ramiais: „Negalvok kad aš tave myliu“ „Laima tu ir esi labai blogas žmogus“ „neverta tau tuos laiškus rašyti“, kaip po aisbergo viršūne gali slėptis didžiulė nuoskauda ir begalinis nusivylimas.
Elementarių vaiko psichologijos žinių neturėjimas ir vadovavimasis buitiniais išvedžiojimais net ir puikius kitų sričių specialistus gali nuvesti toli į lankas. Štai L.Stankūnaitė ir jos advokatas G.Černiauskas išreiškė abejones, ar tik prie laiško turinio neprisidėjo suaugusieji? Jų nuomone, laiškas rodo, kad vaikas ir toliau Kedžių namuose smarkiai veikiamas suaugusiųjų.
Tačiau sunku įsivaizduoti vaiką, kurio pasaulėžiūros, vertybių, nuostatų, visos raidos neįtakotų aplinka ir suaugusieji. Yra prasmė klausti ne „ar įtakojo?“, o „kas ir kaip įtakojo?“. Jau pirmasis viešas pedofilijos bylos posėdis atsakė į daugelį klausimų. Kodėl iš motinos grįžusi mergaitė elgėsi keistai, kodėl jos kompetencija lytiniais klausimais neatitiko amžiaus, kodėl tai, kas kitiems atrodytų gėda ir nepriimtina, mergaitei buvo įprasta ir normalu? Aplinka, kurioje būdavo mergaitė ją taip įtakojo. Lygiai taip pat, jei nuolat kartotume vaikui, kad vogti, meluoti, skriausti kitus yra gerai ir patys rodytume tokį pavyzdį, jam visa tai atrodytų visai normalu. Jis nesidrovėdamas ir nejausdamas jokio kaltės jausmo taip elgtųsi net nenumanydamas, kad daro kažką negražaus.
Tai, kas buvo normalu vienoje aplinkoje, kitoje aplinkoje – nepriimtina. Taip pat dėl aplinkos, taip pat dėl suaugusiųjų įtakos. Mes kasdien pasakojame vaikams, kas yra gerai, kas blogai, ir tai nėra nuteikinėjimas, traumavimas, neigiamas poveikis. Tai yra kasdienio ugdymo proceso dalis, mūsų pastangos juos apsaugoti nuo galimų grėsmių, visuomenės vertybių formavimas. Toks poveikis yra mūsų visų pareiga.
Ugdymo ir auklėjimo proceso negalime vadinti spaudimu ar nuteikinėjimu, juk vaikas pats nėra pajėgus suprast sudėtingus gyvenimo klausimus. Mes nuolat kiekvieną dieną juos „spaudžiame“ gražiai ir teisingai elgtis, naudojame įvairias pedagogines priemones tam, kad visuomenės vertybės taptų jų vidiniais įsitikinimas. Norėdami apsaugoti savo vaikus net juos „gąsdiname“ neiti toli nuo namų ar su nepažįstamais žmonėmis, nežaisti su aštriais daiktais, nedūkti šalia judrios gatvės.
Akivaizdu, kad visa aplinka – ir šeima, mokykla, ir draugai, padėjo įtvirtinti mažos mergaitės sąmonėje tas paprastas vertybes, kurias turi žinoti kiekvienas jos metų vaikas: „mergaičiu negalima mušt“, negalima skriaust mažesnius, negražu meluot,. Mergaitė tai jau žino, bet ar žino tie, kurie ateina jos paimti?
