Gediminas Jakavonis
Kai manęs paklausia, ko gailiuosi nepadaręs būdamas LR Seimo nariu, atsakau, kad didžiausią klaidą 2000–2004-ųjų valdančioje koalicijoje padarėm nenubausdami Vytauto Landsbergio vadovaujamų konservatorių už „Mažeikių naftos“ padovanojimą amerikiečių „Wiljams‘ui“.
Tada rinkimus laimėjo Prezidento Valdo Adamkaus globojamas naujosios politikos blokas, kurį sudarė Rolando Pakso ir Artūro Paulausko vadovaujamos partijos. Rolandas Paksas, prieš tai būdamas konservatorių premjeru, atsisakė pasirašyti nusikalstamą ir gėdingą „Mažeikių naftos“, kaip visos Lietuvos turto dalies, atidavimo sutartį.
Artūro Paulausko vadovaujama „Naujoji Sąjunga“ Lietuvoje platino anketą, kurioje žmonės aiškiai nurodė, kad atsakingi už ekonominę netvarką, šalies turto „išparceliavimą“ yra ir turi būti nubausti V. Landsbergio vadovaujami konservatoriai.
Po 2000-ųjų LR Seimo rinkimų, iš buvusios valdančiosios daugumos konservatorių frakcijoje teliko aštuoni žmonės. Mums tada atrodė, kad juos, už būnant valdžioje padarytus nedovanotinus dalykus, jau ir taip nubaudė Lietuvos žmonės. Konservatorių partiečiai vis stengdavosi priminti apie buvusio LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko V. Landsbergio nuopelnus skelbiant šalies nepriklausomybę.
Tada padarėm klaidą, kuri reiškė, kad nenubaustas nusikaltimas gimdo kitą, o jį padariusių nusikaltėlių apetitai tik auga.
Vis daugėjo informacijos apie Kryžkalnio motinos paminklo, Bražuolės tilto sprogdinimą, Savanorių maištą ir jų išėjimą į Pakaunės miškus, Juro Abromavičiaus nužudymą. Jau vėliau, 2007 metais, laikinoji Seimo tyrimo komisija konstatavo, kad tai organizavo teroristinių požymių turinti asmenų grupė, kuri glaudžiai bendradarbiavo su V. Landsbergio vadovaujamos konservatorių partijos nariais.
Bet kurios kitos politinės jėgos nariams tokios išvados ir faktai būtų reiškę pakasynas, tačiau Tėvynės Sąjungos partijos nariams tai buvo nė motais. Viskas nubėgdavo kaip nuo žąsies vanduo, nes jau apie 2000-uosius jie, kaip niekas kitas, labai daug investavo į žiniasklaidą, kurios absoliuti dauguma, pasivadinusi „sistemine“ dirba šiai politinei jėgai ir jos satelitams. Tad dabar gyvename Lietuvoje, kur posakyje „ką dziedukas pasakys (padarys), viskas bus gerai“, žodis „dziedukas“ pakeistas į „Landsbergis“.
Ir jau atsitiko taip, kad šio ponulio paraginti, net tie, kurie jį Sausio 13-ąją gynė Seimo rūmuose, balsuoja Prezidento rinkimuose už Dalią Grybauskaitę, tuomet sėdėjusią Burokevičiaus štabe.
Bandau prisiminti, kada visa tai prasidėjo. Šiandien net mokykliniuose vadovėliuose mokinukams aiškinama, kad V. Landsbergis – Sąjūdžio įkūrėjas. Su bendramoksliu Arvydu Juozaičiu taip ir neprisiminėm šio žmogaus dalyvavimo steigiant kokią nors LPS grupę Lietuvoje.
A. Juozaitis, 1991 m. kovo 15-ąją paskelbęs savo straipsnį „Istorinė klaida“, buvo pirmasis, įvertinęs šio žmogaus netinkamumą būti šalies vadovu, kuris, būdamas godus ir klastingas, Lietuvos politikoje puikiai įgyvendino Makiavelio filosofiją, kuri iki šiol griauna mūsų tautos vienybę ir mus visus pjudo tarpusavyje.
Vienoje barikadų pusėje stovi Landsbergio konservatoriai su savo marionetinėmis partijomis ir juos patarnaujančia žiniasklaida bei nuo jų priklausančia finansine, ekonomine sistema, o kitoje – likusi Lietuva, kuri per faktinio valstybės vadovo valdymo laikotarpį jau neteko daugiau ne milijono tautiečių. Tiek mūsų emigravo, neapsikentę ne tik socialinių-ekonominių konservatorių sukeltų bėdų mūsų šalyje, bet ir šios politinės jėgos skleidžiamo melo ir neteisybės.
Kai vardan V. Landsbergio Lietuvoje keičiami įstatymai, kuriais jo vadovaujama LTSR Aukščiausioji Taryba tampa Atkuriamuoju Seimu, o jis pats iš Parlamento spikerio – faktiniu valstybės vadovu, pečiais trūkčioja ir kreivai šypsosi, galvas sukiodami net aukščiausio lygio teisininkai.
Visame pasaulyje žinoma, kad sovietinę imperiją sugriovė M. Gorbačiovo „perestroika“, B. Jelcino tapimas nepriklausomos Rusijos Prezidentu ir Belovežo paktas, tik Lietuvoje mus ir mūsų vaikus kvailina, kad tai padarė V. Landsbergis.
1993 m. rugpjūčio 31-ąją, kai Prezidentu buvo A. Brazauskas, iš Lietuvos išvesta Rusijos kariuomenė. A. Brazauskas pasirašė mūsų valstybės prašymą būti priimtiems į NATO, o 2004 m., kai mes tapome ES nariais, šalies Prezidento pareigas ėjo A. Paulauskas, bet, jei paklaustumėte konservatorių, tai sužinosit, kad visa tai padarė V. Landsbergis!!!
Šiam mūsų visų laikų didžiausiam didvyriui ir jo vadovaujamai partijai, kurią jis padovanojo anūkui Gabrieliui, visi kiti Lietuvos kūrėjai ir vadovai yra nereikalingi. Tad ir atsiranda įvairios „desovietizavimo“ komisijos, „prifarširuotos“ landsberginių klapčiukų, kurios ima vertinti lietuvių menininkų atitikimą dabartinės Lietuvos ideologiniams šablonams. Verčia jų paminklus, tarsi ieškodamos vietos monumentams, kuriuose bus pavaizduotas tas vienintelis „nesusitepęs“ buvęs marksizmo-leninizmo katedros dėstytojas ir faktinis valstybės vadovas.
O kai pagalvoji, jeigu tada nebūtų tvartelio „privatizacijos“, tai gal šiandien nebūtų ir abejotino skaidrumo Austėjos Landsbergienės „Karalienės Mortos mokyklos“ sklypo istorijos. Negi konservatoriaus K. Bartoševičiaus kaltinimas pedofilija subliūkš todėl, kad jis turi nuotraukų, kuriose jis nusifotografavęs su Landsbergiu? Negi Š. Stepukonis išvengs atsakomybės dėl praloštų 40,4 mln. eurų, nes turi glaudų ryšį su šia aukščiau už visus įstatymus turinčia gimine?
M. Gandis išvardino aštuonias mirtinas nuodėmes:
Politika be principų;
Turtas be darbo;
Malonumas be sąžinės;
Komercija be moralės;
Mokslas be žmoniškumo;
Garbinimas be aukojimosi;
Teisės be pareigų.
Galvoju, ar čia apie Indiją, ar apie landsberginę Lietuvą?
