Suprantama, kol kas kalbame apie Lietuvos kariuomenę nes, jeigu būtų atkurta sovietų imperija, mūsų jaunuoliams tektų eiti svetimą kariuomenę. Tik tokiu atveju niekas niekieno sutikimo neklaustų.
„Tėveliai, ar drąsiai išleisite savo vaikus į Lietuvos kariuomenę?“ Toks, kaip visada puikiai sugalvotas klausimas nuskambėjo š.m. Kovo 2 d. iš „Lietuvos ryto“ TV ekrano laidoje „Nuoga tiesa“. Laidoje dalyvavo: Ričardas Čekutis (tautininkas), Rasa Žemaitė (visuomenininkė), Valentinas Mazuronis (europarlamentaras), Naglis Puteikis (Seimo narys), Algimantas Matulevičius (buvęs politikas).
Laidos „sriubos katilą“,kaip visada, įgudusiai maišė vedančioji Rūta Janutienė, sugebėdama paskleisti sumaištį ar net išgąstį žiūrinčios auditorijos galvose. Ką turėjo suprasti žiūrovai, stebėdami laidą, tai – kokia nesąmonė būtų grąžinti Lietuvoje šauktinių kariuomenę. Tikrai, tie vargšiukai vaikeliai, ką tik baigę vidurines mokyklas, argi gali eiti tarnauti į Lietuvos kariuomenę? Ir dar šauktiniais! Ir dar 9 mėnesiams! Tai būtų pernelyg žiauru ir neduotų jokios naudos. Daug geriau profesionalų kariuomenė – padidinkim ją. Tokios mintys raudona gija tęsėsi per visą laidą, užgoždamos visas kitas, išsakytas laidos metu.
Kadangi ši laida buvo paleista į eterį nebe daug likus iki kovo 11-tosios, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-ųjų metinių minėjimo dienos, tai buvo lyg ir idėjinis tęsinys laidos, parodytos vasario 16-tą dieną. Minėtoje laidoje buvo eskaluojama mintis, kad mūsų politinis elitas pasisako už karą, o šioje – nereikia mūsų vaikams eiti tarnauti į Lietuvos kariuomenę. Šalia viso to buvo kalbama ir apie patriotizmą, kurį reikia ugdyti nuo pat mažens, nuo lopšio (R.Žemaitė). Bet tai kas jį, tą patriotizmą, ugdys, jei pati trijų berniukų mama griežtai pasisako prieš privalomą tarnybą Lietuvos kariuomenėje? Žinoma, negi leisime mūsų neužsigrūdinusiems, mažai gyvenimo mačiusiems vaikeliams 9 mėn. kęsti kariuomenės muštrą, mokytis karybos ir dar, neduok Dieve, voliotis purve su šautuvu rankose.
Suprantama, Tėvynė mums privalo duoti viską – ir pašalpas (kuo didesnes) vaikų išlaikymui ir visokią kitokią paramą. Mes gi – neprivalom grąžinti Tėvynei nieko. Nesvarbu, kad Konstitucijoje įrašyta, jog kiekvienas Lietuvos pilietis privalo ginti savo Tėvynę. Juk tas Konstitucijos straipsnis buvo pristabdytas ministro V.Oleko (ankstesnėje kadencijoje) įsakymu dėl šauktinių kariuomenės panaikinimo. Prie to sprendimo gerokai prisidėjo tuo metu buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Algimantas Matulevičius. Ar ne todėl šios laidos metu, kas ką bekalbėtų, vis pasigirsta A.Matulevičiaus refrenas: „Nereikia mums tos šauktinių kariuomenės!“
Ar tikrai nereikia? Ričardas Čekutis mano priešingai – tarnavimas Lietuvos kariuomenėje ne vienam jaunuoliui taptų vyriškumo mokykla ir padėtų subręsti.
Tikrai, baigę vidurines mokyklas nemažai jaunuolių dar neturi aiškios ateities vizijos. Gal tie 9 tarnavimo kariuomenėje mėnesiai padėtų jiems tvirčiau apsispręsti ir apgalvoti, ką norėtų ir galėtų veikti ateityje. Tai ne toks didelis laiko tarpas, kad sutrukdytų siekti užsibrėžtų tikslų. Tikrai ne. Tegul tik žino, ko siekti.
Sutinku, kad karinį jaunimo apmokymą reiktų grąžinti į mokyklas, taip pat ir į aukštąsias.Tik nesuprantu, kodėl A.Matulevičius ir kiti to nepadarė iš karto, kai panaikino šauktinių kariuomenę, o atsibudo tik dabar. Jo pasisakymai tik už profesionalų kariuomenę neįtikina.
Gal reikėtų ne tik gražiai kalbėti, bet ir įvertinti mūsų realias galimybes? Artimiausiu laiku paruošti ir išlaikyti reikalingą skaičių profesonalių karių valstybė neturi finansinių galimybių.
Naglis Puteikis ir Ričardas Čekutis sutaria, kad šauktinių kariuomenė – vienintelis tikras mechanizmas, padėsiantis pilnai suformuoti Lietuvos kariuomenę. Jų žodžiais tariant, jei kasmet būtų šaukiama apie tris tūkstančius jaunuolių, per penkis metus turėtume diviziją.
Norėtųsi pritarti ir Valentino Mazuronio nuomonei apie tai, kad reikia performuoti Lietuvos kariuomenę. Reikia dirbti ir sistemingai ruoštis, o ne loterijos būdu atrinkinėti šauktinius. Koks tas loterijos principas, nė laidos dalyviai nesuprato. Šiaip ar taip, V.Mazuronis pritartų šauktinių grąžinimui, bet pabrėžė, kad reikia ir socialinių garantijų. Reikia karinę tarnybą daryti patrauklia, skatinant savanoriškumą, ugdant piliečių sąmoningumą ir patriotinį nusiteikimą, o ne priešinti kariuomenę ir žmones.
Lietuvos kariuomenę turėtų sudaryti profesionalai, taip pat šauktiniai ir savanoriai. Oi, netiesą į eterį skleidžia R.Janutienė sakydama, kad valdžia taip susipyko su savo piliečiais, jog šie nebenori eiti ginti savo Tėvynės – teks naudoti prievartą (šauktinius). Oi, netiesa! Nereikia taip nuvertinti Lietuvos piliečių ir jų patriotizmo. Kariškiai kaip tik skelbia, kad pastaruoju metu ateina labai daug jaunuolių, norinčių užsirašyti į kariuomenę savanoriais.
Anot R.Žemaitės, Tėvynę galima ginti ir kitokiais būdais, nebūtinai su šautuvu voliojantis purve. Taikos metu daug ką galima sugalvoti. O ištikus karui? Kokie tie kiti būdai? Gal eisime pirmyn mojuodami vėliavėlėmis ir gražiai paprašysime „žaliųjų žmogeliukų“ nežudyti mūsų ir mūsų vaikų? Vargu, ar tai padės. 1940 metais nepadėjo.
Stiprinti mūsų kariuomenę reikia tam, kad nebūtų karo. Kad agresorius suvoktų taip lengvai negalėsiąs užimti Baltijos šalių. Pažvelkime į mažytę Estiją, kurią kaip pavyzdį mums pateikė G.Kirkilas praėjusios laidos metu. Estai išsaugojo šauktinių kariuomenę ir pasiekė krašto gynybai skirtus 2% BVP. Tai kodėl gi dabar mūsų šaunieji socialdemokratai trypčioja vietoje ir nesiryžta palaikyti sprendimo dėl šauktinių, kuris Lietuvai gali būti lemtingas? Ar ir jie bijo, kad jų vaikeliai neišsivoliotų purve? Kodėl nebijojo estai? Jiems neprireikė referendumo. Tai gal ir mes neprisigalvokime tokių nesąmonių. Juk turime Konstitucijos straipsnį. Grąžinkime jo galiojimą!
Šiandien mes visi tikimės, kad karo nebus ir mūsų vaikams neteks kariauti. Tačiau paruošti savo vaikinus, apmokyti juos karinių dalykų būtinai reikia. Tai turi būti daroma kaip tik dėl to, kad nepasiruošę vaikinai netaptų patrankų mėsa, kaip mus visus laidoje gąsdino kai kurie kalbėtojai ir angažuoti skambintojai. Aš taip pat turiu 5 anūkus ir 2 iš jų jau šauktinių amžiaus. Žinoma, teks kiek pavargti nepatyrusiems geltonsnapiams, kol pripras, bet aš tikiu, kad tarnavimas Lietuvos kariuomenėje jiems išeis tik į gera.
Stiprinti Lietuvos kariuomenę reikia ir būtina. Tada ir NATO matys Lietuvą kaip rimtą, nors ir mažą partnerį, kuris vykdo savo įsipareigojimus ir kuriam verta skubėti į pagalbą, jeigu prireiks.
Nepamirškime – laisvė negali būti atsieta nuo pareigos ir atsakomybės.
Aušra Skerstonienė
