Mielas skaitytojau, pagal mūsų žiniasklaidos skleidžiamą informaciją atrodo, kad visi Vakaruose pritaria tai politinei linijai prieš Rusiją, kuri mums nuolat peršama. Tai, švelniai tariant, – ne visai tiesa. Nuomonių įvairovė ten daug platesnė ir atviresnė nei pas mus. Esu įsitikinęs, kad būtina susipažinti ir su prieštaraujančių oficialiai B.Obamos administracijos veiklai užsienio srityje požiūriu, nes tai leis kur kas aiškiau suprasti tikrąsias dabarties įvykių priežastis ir tikruosius tikslus.
***
„Ir aš sakau Estijos tautai ir Baltijos šalių tautoms: dabar mes apjungti sajungine sutartimi… 5 – asis straipsnis – visiškai aiškus: vienos užpuolimas – užpuolimas visų. Todėl, jei kada nors jūs vėl klausite, kas ateis jums į pagalbą, atsakymas jums jau žinomas – NATO aljansas, įskaitant JAV ginkluotąsias pajėgas.“ (JAV prezidentas B.Obama).
***
„Tai B.Obama pareiškė vizito į Taliną metu, patvirtindamas karines garantijas, suteiktas pačiai mažiausiai iš Baltijos šalių. Jo pirmtakai „šaltojo karo“ metais palaikytų tokią idėją beprotybe. Nuo 1945 iki 1989 nė vienas prezidentas negalėjo net pagalvoti, kad galėtų pasirašyti „tuščią čekį“ karui Rytų Europoje. Mūsų „raudonoji linija“ ėjo per Vokietiją. Mes sakėme Maskvai: jei jūs persikelsite per Elbę, mes kariausime. Tokių žodžių realybę argumentavo tūkstančiai amerikiečių karių Vokietijoje išdėstytose bazėse.
H.Trumenas nenaudojo jėgos, norėdamas pralaužti Berlyno blokadą, D.Ezenhaueris nesiuntė kariuomenės gelbėti vengrų sukilėlių. Dž.Kenedis audringai reagavo, bet netrukdė Berlyno sienos statybai. Kai Leonidas Brežnevas pasiuntė armijas į Čekoslovakiją, E.Džonsonas nesiėmė atsakomųjų veiksmų. Kodėl šie prezidentai taip elgėsi? Todėl, kad nė vienas jų nematė Rytų Europos kaip gyvybingai svarbios JAV interesų zonos, vertos karo su Rusija.
Jei kalbėtume sąžiningai, tai tokių interesų nebuvo tada, nėra jų ir dabar. Jei pusė amžiaus atgal mes nebuvome pasiruošę eiti karu prieš branduolinį ginklą turinčią Rusiją dėl Čekoslovakijos, tai kodėl mes šiandien turėtume prisiimti tokią riziką dėl Estijos?
Kas pasikeitė?
Nuo kurio laiko Baltijos valstybių nepriklausomybės – neginčytinai puikus ir sveikintinas dalykas – tapo mums tokios svarbios, kad esame pasiruošę Rusijos įsiveržimą į Estiją prilyginti užpuolimui mūsų pačių teritorijos?
1994 metais Dž.Kennan NATO skverbimąsi į buvusį tarybinį bloką pavadino„milžiniška strategine klaida“. Mes ne tik priėmėm į NATO visas buvusio „Varšuvos pakto šalis“, bet Dž.Bušas jaunesnysis į jį priviliojo ir Baltijos valstybes.
Tam, kad įvertintume tokių veiksmų kvailumą, pasižiūrėkime į šiandienos Ukrainą, kuri buvo įtraukta į karinę – politinę priešpriešą su Rusija po to, kai mes padėjome nuversti buvusį režimą.
Kol neokonai (neokonservatoriai) džiaugėsi korumpuoto, bet demokratiškai išrinkto prezidento V.Janukovyčiaus nušalinimu, Vladimiras Putinas paėmė savo kontrolėn ir aneksavo Krymą, o prorusiški sukilėliai pabandė atsiskirti nuo Kijevo ir galbūt susijungti su Rusija. Iškyla klausimas: kodėl prorusiški Donecko ir Lugansko sukilėliai neturi teisės atsiskirti nuo Ukrainos, jei Ukraina galėjo atsiskirti nuo TSRS? Ir koks Amerikos reikalas? Ar istorinėje praeityje caras Aleksandras II privalėjo laikyti svarbiu 11 pietinių Amerikos valstijų atsiskyrimą nuo sąjungos?
Jau esant naujai Ukrainos P.Porošenkos vadovybei, Kijevas pasiuntė savo armiją į Pietryčius kovoti su separatistais. Ji patyrė nesėkmę. Aukų skaičius ir separatistų kontrpuolimas, matyt, įtikino Kijevą, kad būtina ieškoti ugnies sustabdymo bei taikos. Aišku, tie, kurie džiaugėsi ano režimo nuvertimu, šiandien nepatenkinti Kijevo pralaimėjimu.
„New York Times“ pastebėjo: „Amerikiečiai neturi iliuzijų ir nemano, kad Ukraina gali pasiekti pergalę prieš Rusiją“.
Tai – realizmas. Vienok, jei Ukrainos reikalas – beviltiškas, kokios pasekmės turėtų būti Estijos, kurios gyventojai sudaro tik tris procentus nuo visų Ukrainos piliečių, o teritorija dešimt kartų mažesnė, susidūrus su Maskva? Jei Maskva sumanytų užgrobti Estiją, jei prireiktų mažiau dviejų parų.
Jei V.Putinas ryšis tokiai beprotybei, tai ko imsis NATO? Nejaugi visos 28 šalys stos į karą ir pasiųs savo kariuomenes? Nejaugi JAV paskelbs karą Rusijai ir ims bombarduoti Rusijos pajėgas Estijoje ir ne vien Estijoje? Nejaugi mes pasiųsim lėktuvnešius į Baltijos jūrą? Negi mes su Rusija pradėsime karą, kurio jau ankstyvoje stadijoje galimas taktinės branduolinės ginkluotės panaudojimas, o tai paverstų dykviete visą Estijos teritoriją ir nužudytų milijonus žmonių?
Kaip NATO gelbės Estiją nesunaikindama jos?
Tam, kad patvirtintų mūsų duotas garantijas Estijai, kai kas Vašingtone kviečia sukurti Baltijos valstybėse pastovias amerikiečių karines bazes ir įkurdinti ten JAV karius. Manoma, kad tokia grėsme privalo stabdyti rusus. Tokiu būdu rusų įsiveržimas neabejotinai atneš aukas tarp mūsų karių ir tiesioginę konfrontaciją su Rusija.
Ir vis dėlto, ką mes darysime, jei šitai nesulaikys V.Putino, arba tokiu atveju, jei koks nors būsimas Rusijos vadovas palaikys mūsų žingsnius blefu ir kirs Estijai?Pakelsime į orą B-2 ir imsimės kovinės parengties DEFCON-2, kaip Karibų krizės metu?
Istorijoje pasilikusių amerikiečių didingųjų laikų kartų, kurios kariavo Antrajame pasauliniame, ir „tylinčios“ kartos, kuri augo 1950 metais, milžinišku moraliniu ir ideologiniu išbandymu buvo „šaltasis karas“. Jis mūsų užsienio politikai įkvėpė aršumo ir užsispyrimo, kaip ir mūsų gyvenimams.
Dvi kartos dalyvavo šitame kare. Jis prasidėjo žlugus Berlynui 1945 metais ir pasibaigė virtus Berlyno sienai. Jam pasibaigus amerikiečiai susidūrė su fundamentine problema: jei istorinė kova tarp komunizmo ir laisvės pasibaigė, jei TSRS imperija ir TSRS daugiau nebeegzistuoja, jei rusai nori būti mūsų draugais, o maoistai pasuko kapitalizmo keliu, tai kokia mūsų naujoji misija pasaulyje? Ką dabar mes turime daryti?
Debatai šiuo klausimu nutilo, kai Sadamas įsibrovė į Kuveitą. Dž.Bušas vyrenysis surinko galingą koaliciją ir laimėjo karą. Tai pareikalavo tik 100 valandų.
Mes apsisprendėme dėl savo misijos.
JAV buvo paskutinė ir vienintelė supervalstybė, ir triumfuojantis Dž.Bušas pareiškė, kad mes kuriame „naująją pasaulio tvarką“. Neokonservatoriai kėlė į aukštumas „vienpolę“ JAV žvaigždžių valandą ir prasidedančią naują „globalios hegemonijos“ erą.
Tačiau amerikiečių tai neįtikino ir jie nusisuko nuo Irako nugalėtojo į B.Klintono pusę. Amžių sandūroje Respublikonai palaikė kito Bušo kandidatūrą, kuris žadėjo „daug kuklesnę Ameriką“.
Po to įvyko 9/11 ir pasuko suaugusį Bušą jaunesnįjį vilsoniško intervencionizmo keliu. Po „talibano“ sudaužymo 2001 gruodyje Dž.Bušas nusprendė pertvarkyti Afganistaną pagal vienos iš Valstijų – Ajovos lekalą ir pradėti „kryžiaus žygį“ prieš „blogio ašį“. Jo antrosios inauguracijos metu kalba buvo apie tai, kaip „pribaigti tironiją visame pasaulyje“.
Pasaulis atsisakė padėti ir 2006 „talibanas“ sugrįžo. Amerika buvo įtraukta į begalinį karą Irake. Respublikonai tada prarado Kongresą, o Dž.Bušo „kryžiaus žygis vardan demokratijos“ padėtį tik pablogino. 2008 metais „kryžiuočiai“ buvo paprašyti pasitraukti iš Baltųjų Rūmų.
Atėjo B.Obama, pasiruošęs priimti kaip savo 2010 metais prasidėjusį „arabų pavasarį“ ir nuversti Tuniso, Egipto, Jemeno, Libijos, Sirijos diktatorius.
Pagirios buvo siaubingos. Kai vienas po kito ėmė kristi arabų diktatoriai, žemėse, kurias jie valdė, nušuoliavo keturi arabų apokalipsės raiteliai: talibalizmas, etnonacionalizmas, islamiškas fundamentalizmas ir antiamerikonizmas.
Iškilo klausimas: jei islamiškasis pasaulis perpildytas neapykanta mums už mūsų karus, okupacijas, nepilotuojamų orlaivių smūgius, Izraelio palaikymą, už mūsų dekadentinę kultūrą, religijos ir Pranašo įžeidimus, kodėl mes turime reikalauti laisvų rinkimų tose valstybėse, kur žmonės juos panaudos balsuodami už valdovus, priešingus JAV?
„Šaltojo karo“ metais JAV ieškojo draugų ten, kur juos rasdavo. Jei jie buvo pasiruošę surišti savo likimus su mūsų, mes sveikindavome juos. Tada nebuvo svarbu, ar tu pasiekei valdžios viršūnę laisvų rinkimų pagalba, ar ne. Pagaliau, A.Hitleris valdžią gavo būtent laisvų rinkimų keliu. Svarbiausia, tu su mumis ar prieš mus.
Kokią globalią užduotį mes turime sau iškelti dabar, kokio tikslo privalome siekti su mūsų trilijonais dolerių sukurta gynybos sistema, slaptosiomis tarnybomis, pagalbos užsieniui biudžetu, išplėtotu diplomatiniu ir kariniu atstovavimu beveik visuose pasaulio kraštuose? Dž.Bušo „naujoji pasaulio tvarka“, atsižvelgiant į mūsų strateginį silpnėjimą, Rusijos,Kinijos ir islamo pasaulio pasipriešinimą, jau – istorija.
Dž.Bušo „kryžiaus žygiai už demokratiją“ ir B.Obamos „arabų pavasariai“ išlaisvino ir valdžion atvedė daug galingesnes jėgas, kurios kur kas mažiau linkusios paklusti amerikiečių norams, nei tie despotai ar diktatoriai, kurie nuversti mums pritariant ar net dalyvaujant.
Valstybei, kuri sparčiai juda link bankroto, augindama skolą daugiau kaip po trilijoną dolerių per metus, nualintai šimtmečio „kryžiaus karų“, tikriausiai verčiausia būtu laikytis kažkada Dž.Adamso pasakytų žodžių: „Amerika neieško baidyklių užsienyje, kurias reikia sunaikinti. Ji lenkiasi laisvei ir visiškai nepriklausomybei. Ji – kovotoja ir laisvės gynėja, bet tik savo gyvenimo vietoje.“ Bet…
„Nauja pasaulio tvarka“ – nuostabus vakariečių valdančio elito projektas. Šio projekto pradžia – datuojama V.Vilsono pereito šimtmečio pradžioje sukurta Nacijų lyga, į kurią tuometinis respublikonų valdomas Senatas atsisakė įsijungti. Vėliau T.Ruzveltas, norėdamas pasiekti pergalę ten, kur nepasisekė jo pirmtakams, kuravo Jungtinių Tautų, TVF, Pasaulio banko sukūrimą.
1951 metais buvo sukurta Europos anglies ir plieno sąjunga, kuri vėliau virto Ekonomine sąjunga, o dar vėliau ES.
Toliau – Centrinis bankas ir Europos nauja valiuta.
Aišku, paslėptasis tikslas – politinė sąjunga – Jungtinės Europos Valstijos, kaip XXI amžiaus pasaulinės Vyriausybės modelis ir šerdis.
Žlugus TSRS, ES išsiplėtė ir „naujos pasaulio tvarkos“ pradžią jau skelbė Dž.Bušas. Tai įvyko 1991 metais. Plėtra spartėjo. Šiaurės Amerikos sutartis dėl laisvos prekybos pavertė JAV, Kanadą ir Meksiką bendra rinka, kuri, kaip skelbė tas pats Dž.Bušas, apims visą Vakarų pusrutulį nuo Patagonijos iki Aliaskos.
1994 metais gimė Pasaulinė Prekybos Organizacija (PPO). JAV suverenitetas buvo atiduotas globaliai organizacijai, kur JAV balsas tebuvo vienas – vienintelis, kaip ir, sakysim, Azerbaidžano.
Buvo sukurtas Tarptautinis baudžiamasis teismas, kad persekiotų tvarkai nepaklūstančius. Buvo įteisinama doktrina, kuri vadinama „apribotas suverenitetas“. Elitas reikalavo įstatymų kur kas aukštesnių nei valstybinis suverenitetas, doktrinos – „pasižadėjimo ginti“, kuri leistų kištis į visų valstybių, kuriose pripažįstami žmogaus teisių pažeidimai ar panašiai, vidaus reikalus.
Pirma auka, kuri kovojo už tai, kad išlaikytų istorinę sritį – Kosovą, buvo Serbija. B.Klintonas 78 dienas bombardavo šią šalį.
Atrodė, viskas, įvyko, bet netikėtai judėjimas įstrigo. Dabar „naujoji pasaulio tvarka“, atrodo, ima byrėti. Besivystančios šalys, tokios kaip Kinija, Indija, Brazilija bei kitos reikalauja būti atleistos nuo tų apribojimų, kuriuos ši numato.
Protekcionizmas auga. Amerikiečiai liūdnai juokauja, kad naujoji pasaulio ekonomikos sąranga atvedė jų šalį į deindustrializaciją, o Kongresas kalba apie JT, kaip antivakarietiškos ir antiizralietiškos organizacijos, finansavimo nutraukimą.
Karine prasme Amerika išlieka ypač galinga valstybe, bet Irakas, Afganistanas nuleido mums kraują ir mes negalėjome pasiekti užsibrėžtų tikslų. Senieji sąjungininkai, tokie kaip Turkija, ima eiti savo keliu.
Etnonacionalizmas taipogi atlieka savo vaidmenį ir ardo dabarties jau, atrodė, ranka pasiekiamą, kuriamą tvarką.
Per visą istoriją raudona linija eina bandymai apjungti pasaulį. Romos imperija. Katalikybė, islamas… Vakarai, nuo Kolumbo iki praėjusio šimtmečio vidurio. Komunizmas, kuris pajungė pusę Europos ir Azijos, bet pakilo ir krito tik per vieną šimtmetį.
Bet mes taip ir nesupratome, kad su komunizmo mirtimi ir Vakarų silpnėjimu islamas tapo stambiausia religija. Kinija – gimstančia supervalstybe, o Azija – ateities kontinentu.
Visi dabar kalba ir puola Rusijos Federacijos Prezidentą V.Putiną.Tačiau ar kultūriniame kare dėl žmonijos ateities jis nėra vienas iš mūsų – konservatorių? Ne neokonservatorių, o klasikinių konservatorių, kuriems priklausau ir aš? Pats tokio klausimo pateikimas kai kam atrodo šventvagyste, bet:
„Šiandien daugelyje šalių peržiūrimos moralės normos, trinamos nacionalinės tradicijos ir nacijų bei kultūrų skirtumai. Iš visuomenių dabar reikalauja ne tik sveiko pripažinimo kiekvienam sąžinės laisvių, bet ir būtino lygybės pripažinimo, kaip tai neatrodytų keista, gėrio ir blogio,viena kitai prieštaraujančių sąvokų. Su neabejotina pagarba žvelgiant į žmogaus asmeninį gyvenimą, minties laisvę ir tikėjimą, reikalauti sulyginti tradicinį vedybinį gyvenimą ir vienalytę sąjungą, kaip neatrodytų keista, bet tai reiškia sulyginti gėri ir blogį.“
Toks V.Putino požiūris gali būti priimtinas arba ne, bet jis apie tai kalba atvirai ir nedviprasmiškai.
Kažkada Prezidentas R.Reiganas tarybinę imperiją pavadino „blogio susitelkimu dabartiniame pasaulyje“. V.Putinas leidžia suprasti, kad toks titulas XXI amžiuje daugiau tinka B.Obamos valdomai Amerikai.
Tereikia pažvelgti į abortų, vienalyčių vedybų skaičių, pornografijos, paleistuvystės išplitimą, į visą Holivudo arsenalą, ir mes pamatysime, kad tokia V.Putino užuomina turi realaus pagrindo.
„Mes matome, kaip daugelis euroatlantinių valstybių faktiškai pasuko keliu, kuriame atsisako savo šaknų, tarp jų ir krikščioniškųjų vertybių, kurios yra vakarietiškosios civilizacijos esmė. Neigiami moraliniai pradmenys ir tradicinė tapatybė: nacionalinė, kultūrinė, religinė ir net lytinė. Diegiama tokia politika, kai į vieną eilė pastatoma daugiavaikė šeima ir vienalytė partnerystė. Tikėjimas Dievu ir tikėjimas Šėtonu. Tai tiesus kelias į degradaciją.“
Ar jūs paskutiniu laiku girdėjote, kad taip kalbėtų nors vienas vakarietiškas lyderis?
Kas vyksta? Marksizmas-leninizmas – mirusi ideologija, o V.Putinas kalba apie tai, kad nauja ideologinė praraja atsirado tarp liberalios paleistuvystės apsėstų Vakarų, su JAV priešakyje, ir tradicinialistinio pasaulio, kuriam su didele pagarba imtųsi vadovauti Rusija. Naujame įsitikinimų ir tikėjimų kare Rusija Dievo pusėje, o Vakarai – Gomoros.
Vakarų valdantieji, lygindami putiniškąją Krymo aneksiją su hitleriškuoju Austrijos anšliusu ir vadindami jį „griovėju iš KGB“, „vagimi, melagiu ir žudiku“, kuris valdo Rusiją, skelbia, kad V.Putino pretenzijos į daug didesnes moralines normas nei Vakarų – tai daugiau negu šventvagystė.
Bet V.Putinas tiksliai žino, ką daro, ir jo naujų pareiškimų kilmė – labai pagarbi.
Vitaker Čembers savo gyvenimo pabaigoje rašė, kad pirmoji Roma – šventas miestas krikščionybės įtvirtinime, kritęs po barbarų kojomis. Antroji Roma – bizantiškasis Konstantinopolis (Stambulas),1453 metai užkariautas turkų. Bizantijos paveldėtoja, trečia ir paskutine Roma senojo tikėjimo išpažintojams tapo Maskva.
V.Putinas bando parodyti, kad Maskva – pasipriešinimo centras kontreformatiškajai naujai pagonybei. V.Putinas jungiasi prie pačios stipriausios tradicinės moralinės tėkmės dabarties pasaulio. Ir tai matosi atvirame atsisakyme paklusti Amerikai jos akiplėšiškame pasaulio hegemonijos siekyje.
Kultūrų kare dėl žmonijos ateities V.Putinas tvirtai ir įsitikinusiai kelia Rusijos vėliavą tradicinės krikščionybės pusėje. Jo ne taip senuose pasisakymuose galima pastebėti aidus ir jau istorijon nuėjusio garsiojo Popiežiaus Jono Pauliau II 1995 metų enciklikos „Evengelium Vitae“, kurioje šis kritikavo Vakarus už šių nusilenkimą „mirties kultūrai“
Šis karas jau vyksta. Kol kas šiame kare dar nesproginėja raketos, dar Vakarai neapimti liepsnos.Tai kultūrinis, visuomeninis ir moralinis karas, kuriame, kaip mano V.Putinas, Rusijos misija – „sutrukdyti judėjimui atgal, žemyn, į chaotišką tamsą, sutrukdyti grįžimui į pirmykštę žmonijos civilizacijos būseną.“
Ir tokiam jo požiūriui pritaria ne vienas ir ne du, bet milijonai. Ne visi garsiai ir rėkdami. Dauguma vidumi ir tylėdami.
Aš buvau priblokštas, kai perskaičiau Pasaulinio šeimų Kongreso pranešime: „Kol kitos supervalstybės juda link pagonybės pasaulėžiūros, Rusija gina judėjų – krikščionybės vertybes.“
Dar 1991 metų rugpjūčio 1 – ąją dieną, iki Ukrainos Nepriklausomybės paskelbimo buvo likę keturi mėnesiai, Dž.Bušas (vyresnysis) pareiškė, kad amerikiečiai niekada nerems tų, kurie siekia nepriklausomybės tam, kad vieną tironiją pakeistų vietiniu despotizmu. Jie nepadės tiems, kurie vadovaujasi savižudišku nacionalizmu, paremtu etnine neapykanta.
Kaip galima paaiškinti dabartinį JAV elito triukšmą, kuriame girdisi reikalavimai imtis aktyvios priešpriešos su Rusija, jos izoliacijos ir susilpninimo? Kodėl jis stengiasi parodyti V.Putiną moralinio ir politinio raupsuotojo vaidmenyje? Ką tokio padarė V.Putinas, kad lygintume jo veiksmus su istoriniais įvykiais Čekoslovakijoje ar Vengrijoje?
Jis atsiliepė į valstybinį perversmą Ukrainoje, kurį organizavo JAV. V.Putinas be kraujo pasiėmė Krymą, kurio uostuose jau nuo XVIII amžiaus švartuojasi Rusijos karinis laivynas ir kurio gyventojai absoliučioje daugumoje nusiteikę prorusiškai.Tai – įprasta didelės valstybės geopolitika.
Nors V.Putinas lyg ir laiko armijas prie Ukrainos sienos, jis neįsiveržė į Lugansko ar Donecko teritorijas ir jų neokupavo. Ar tai reiškia, kad V.Putinas bando atkurti Romanovų ar Stalino laikais egzistavusią imperiją?
V.Putinas leidžia amerikiečiams skraidyti virš savos teritorijos į Afganistaną, bendradarbiauja Irano branduolinės programos srityje, kovoje su terorizmu, narkotikų prekyba, padėjo mums atsikratyti Sirijos cheminio ginklo, bet nesutinka Sirijos ir Krymo klausimais.
Ar tai – pakankami argumentai konfrontacijai? Kuo motyvuoja tokį savo požiūrį tie, kurie kviečia pradėti naują „šaltąjį karą“?
Vašingtonas ūžia nuo kalbų apie būtinumą įvesti armijas į Rytų Europą. Jei mes dar esame sveiko proto, jei mumyse dar liko nors kruopelytė išminties, mes nepradėsime karo su Rusija dėl Ukrainos.“
***
Tai – tik dalis P.Buchanan, vieno garsiausių Amerikos publicistų, gana įtakingo politiko (jis buvo R.Niksono ir Dž.Fordo padėjėju, du kartus buvo keliamas kandidatu į JAV Prezidentus) pasisakymų pačiose Valstijose. Jis – senas konservatorius, kuriam Amerikos reikalai – aukščiau visko.
Nereikia manyti, kad jis nesupranta, kodėl dabartinė JAV administracija, kaip ir kelios buvusios prieš tai, vykdo tokią, o ne kitokią užsienio politiką. Jo rašiniai skirti vidutiniam amerikiečiui, kuris savo mąstyme ganėtinai specifinis ir kuriam savi marškiniai visada buvo arčiau kūno.
Rašydamas, kalbėdamas, remdamasis istoriniais faktais, jis bando įskelti atsinaujinimo žiežirbą tam, kas dar istoriniu masteliu „visai neseniai amerikiečius vaizdavo kaip laisvės, taikos, teisingumo siekiančią naciją“. Jis aiškiai ir atvirai perspėja, kuo gali pasibaigti dabarties politikų, kuriuos vadina „neokonais“, siekiai imtis tiesioginės konfrontacijos su Rusija.
Dar daugiau, rašydamas apie šią tolimą valstybę, jis nors ir nevengia panaudoti įprastas politines klišes, bet neslepia to, kad kažkuria prasme žavisi „trečiąja Roma“, kuri negali pralaimėti. Jei ši negali pralaimėti, tai, vadinasi, priešpriešoje vis vien kažkas tą vaidmenį privalės suvaidinti. Ir tai, jo manymu, gali atitekti Vakarų pasauliui, o tai – daug didesnė, skaudesnė ir reikšmingesnė griūtis nei TSRS.
Ne, jis nėra susitaikėlis, nėra bailys, kokiu pas mus tikrai būtų apšauktas, tai – realistas, kuris sąžiningai tarnauja savo kraštui ir yra daug tikresnis amerikiečių nacijos patriotas nei daugelis Vašingtono politikų, kuriems patriotizmas, tarnystė Dievui ir valstybei asocijuojasi su valdžia visiems ir visur.
Galima su juo nesutikti, galima diskutuoti, galima pasišaipyti (beje, toks jis JAV tikrai ne vienas), bet įsiklausyti – verta.Ypač mūsų politikams ir mums patiems, kurių tėvai savo kailiu patyrė pokario laikotarpį. Tais metais taipogi buvo tikima „vaduotojais iš už Atlanto“, bet, kaip ir dabar, nesusimąstoma, o kuo tai viskas būtų pasibaigę, jei mažytėje mūsų teritorijoje būtų susikovusios dvi milžiniškos galios.
Pamenate aukščiau išsakytą Piterio abejonę: „Kaip NATO gins Estiją, nesunaikindama jos?“. O gal verta paklausti panašiai, tik kitaip: „Kaip NATO gins Lietuvą, nesunaikindama jos?“ Aišku, jei Vakarai mus iš tikrųjų ruošiasi ginti, o ne panaudoti kaip Lenkiją prieš Antrąjį pasaulinį karą.
Esu įsitikinęs, kad ginti mūsų nereikės, nes realiai neegzistuoja galimas užpuolikas, bet dėl galimo geopolitinio „masalo“ vaidmens, kokiu Lietuva galimai kai kam atrodo, reikėtų gerai susimąstyti.
