Vitalija Jankauskaitė
Šiomis dienomis manęs kažkas paklausė, ar aš palaikau Prezidentą Gitaną Nausėdą ir ar už balsuočiau?
Privertė susimąstyti. Dar kartą sau patvirtinau, kad man sunku palaikyti žmones, kurie neturi stuburo ir charakterio. Visada atrodo, kad tokiuose sostuose sėdintys turi turėti stiprybės išlaikyti savo požiūrį ir nuomonę. Ir jei supranti, kad visiems niekada neįtiksi, tai tiesiog pasirenki – su kuo tu? Kokioms vertybėms atstovauji. Jei esi už šeimą, tai visada ir visur būk už ją. Jei esi už Dievą, tai neišduok jo pataikaudamas progresyvistams. Jei esi už Lietuvą, tai ja ir rūpintis pirmiausia. Jei esi už jos kalbą ir papročius, tai nukreipk visas jėgas ir pastangas, kad jie būtų išlaikyti.
Regis, paprasta? Bet, matyt, ne.
Mano asmeninis santykis su Prezidentu nekoks. Nors kažkada senais laikais, kai dirbau žiniasklaidoje, buvo neblogas pašnekovas, kuris mielai dalindavo interviu ir neieškodavo žodžio kišenėje. Pakalbėti jis moka. Tas tiesa. Bet po daugelio metų prie Prezidentūros rūmų man teko stovėti basai, kad Lietuvos Prezidentas pagailėtų ir nerūšiuotų Lietuvos vaikų pagal neištirtų vakcinų suvartojimą. Skamba baisiai. Man pačiai atrodo, kad ten buvau ne aš. Ir tik dar du žmonės be manęs žino, ką Prezidentas mums pasakė susitikimo metu. Tai nebuvo nei labai gražu, nei labai įkvepiančio. Ir tai nebuvo Lietuvos vaikų naudai.
Ar balsuočiau už jį? Kadangi suprantu, kaip veikia politiniai mechanizmai, ko gero, balsuočiau, nes nebus daugiau už ką…. Nors kyla didelė pagunda pirmą kartą gyvenime tiesiog nenueiti į rinkimus.
Ir pabaigai pasakysiu – kokia maža ir paprasta valstybėlė mes esame. Nėra lyderių. Nėra charakterio. Nėra stuburo. O gal yra? Gal klystu?
P.S. Nuotrauka iš Adventinio koncerto Prezidentūros kieme. Kartais reikia prisiminti ir tai, kas nėra labai malonu. Bet rankraščiai nedega…
