Nors pasaulio žiniasklaida, politikai ir politologai vengia tai pripažinti – gyvename antrojo šaltojo karo sąlygomis. Juk akivaizdu, kad situacijai būdingi visi šaltojo karo požymiai: 1) politiniai santykiai tarp konfrontuojančių pusių – Vakarų ir Rusijos – yra nemažu laipsniu įšaldyti; 2) vyksta abipusėmis sankcijomis pažymėtas ekonominis karas; 3) įsisiūbavo propagandinis karas; 4) vyksta tai, kas vadinama proxy war – realus fizinis, karinis konfliktas per trečiąsias šalis – per Ukrainą.
Nepaisant vengimo naudoti terminą „šaltasis“ karas, pasaulio žiniasklaidoje gali aptikti samprotavimus apie trečiojo „karštojo“ pasaulinio karo galimybę. Mat situacija yra išties rimta. Ukrainoje jau žuvo virš 2000, o kai kas sako – keliolika tūkstančių žmonių. Abi pusės griebiasi politinių demaršų. Buvo suspenduota Rusijos Federacijos delegacijos Europos Taryboje balsavimo teisė, RF vadovas nėra kviečiamas į G8 susitikimus, Rusijos atstovai nedalyvauja NATO rėmuose vykstančiuose renginiuose, kuriuose anksčiau jie dalyvaudavo ir t.t. Savo ruožtu Rusijoje skamba raginimai pasitraukti iš kai kurių tarptautinių organizacijų, pavyzdžiui, iš Europos Tarybos, iš Hagos teismo, denonsuoti kai kuriuos tarptautinius susitarimus ir pan. Abi pusės demonizuoja viena kitos politinius lyderius. Manau, labai svarbus faktas yra priešo įvaizdžio stiprinimas vertinant priešingose propagandinio fronto pusėse esančias visuomenes.
Vadovaujantis istorine patirtimi, galima būtų teigti – minėti šaltojo karo elementai egzistavo prieš prasidedant ir pirmajam, ir antrajam pasauliniam karui. Tiesa, po pirmojo pasaulinio karo nebuvo suvokta, kad toks susipriešinimas ir savęs izoliacija yra gera dirva „vanagams“ – žmonėms, manantiems, kad karinėmis priemonėmis galima išspręsti problemas parklupdžius kitą pusę.
Po antrojo pasaulinio karo, daug kentėjusi žmonija suvokė, kad vien jėgos sprendimai neužtikrina tvarkos ir teisingumo, negarantuoja taikos. Todėl po šio pasaulinio karo Vokietija nebuvo žeminama. Nepaisant baisių nacistinių nusikaltimų, ji buvo priimta į pasaulio tautų šeimą. Tai buvo teisinga politinė nuostata ir ji davė rezultatą – Vokietija tapo patikima Europos šalių šeimos nare, ir mūsų kontinentas jau veik 70 metų yra vienas ramiausių pasaulyje.
Šiandien mes matome politinę, ekonominę bei propagandinę konfrontaciją. Turime ginkluotą konfliktą Ukrainoje. Ir pasaulis ima nerimauti – ar visa tai nevirs „karštuoju“ pasauliniu karu. Tvirtai tokios galimybės šiandien beveik niekas atmesti negali, nors yra veiksniai, kurie scenarijaus galimybę mažina.
Dabar gi išeikime iš propagandinio rato ir pasvarstykim neįprastai, pagal pasibaigusio hipotetinio karo logiką. Tarkime, kad dabar prasidėjęs trečiasis pasaulinis karas pasibaigė. Kokie tikėtini jo rezultatai, baigtis? Kitaip sakant, kas jį laimėjo ir kas pralaimėjo?
Šiame hipotetiniame kare laimėti aiškia persvara negalėtų nei viena pusė. Jeigu tai būtų karas panaudojant VISAS karines priemones, vadinasi ir branduolinį ginklą, tai galėtų reikšti žmonijos istorijos pabaigą. Tarkim, kad politiniams lyderiams užtenka išminties ir jie naudoja tik konvencinius ginklus. Nors čia Vakarai turi gana aiškų karinį pranašumą prieš Rusiją, ypač aviacijoje, visgi pastaroji yra antroji pagal savo visuminį pajėgumą karinė galia ir turi milžinišką teritoriją. Nereiktų nuvertinti ir to, kad dabar Rusijos visuomenė labiau psichologiškai pasiruošusi karui nei, tarkim, prieš 15 metų. Net ir hipotetinio-konvencinio karo atveju labai nukentėtų Europos šalys ir, ypač, Vidurio Europa…
Abi pusės tokiame – nebranduoliniame – kare daug prarastų ekonomiškai – abejose pusėse žūtų daug turto kūrėjų, smuktų taiki gamyba, sumažėtų BVP, tikėtina įsisiautėtų infliacija, drastiškai kristų pragyvenimo lygis abipus fronto linijos. Būtų didelis žmonių nusivylimas ir nepasitenkinimas. Jis galėtų virsti politine destabilizacija. Apskritai demokratiniams režimams būtų suduotas rimtas smūgis. Juk karas visada, be kitų dalykų, reiškia drastišką nacionalinių išteklių valdymo centralizaciją. Ne visada po karo iškart grįžtama prie decentralizuotų, demokratinių valdymo principų.
Tikėtina, kad Vakarų ir Rusijos konflikte kitos civilizacijos, ypač Kinija, liktų nuošalyje. Jos geopolitinė strategija – ramiai, nuosekliai, kiek įmanoma vengiant konfliktų tarptautinėje arenoje stiprinti savo galias – ekonomines, politines, karines. Vadovaujantis hipoteze, kad Vakarai ir Rusija po karo išeitų susilpnėjusios, pasaulinė Kinijos įtaka tiek absoliučiai, tiek santykinai padidėtų. Susiformuotų nauja geopolitinių galių struktūra, kurioje tiek Vakarų, tiek Rusijos įtaka būtų mažesnė nei prieš trečiąjį pasaulinį karą.
Sunkiau prognozuoti musulmonų civilizacijos raidą, nes ją krečia rimti tektoniniai smūgiai. Kai kurie iš jų kyla iš islamiškojo revoliucinio fundamentalizmo. Visgi galima būtų prognozuoti, kad pasaulinis dėmesys šiam pasaulio arealui sumažėtų. Sustotų ir pasaulinių režimų, kurių misija būtų šios civilizacijos stabilizacija, pervedimas į taikų, evoliucinį procesą, plėtra.
Pirmieji du pasauliniai karai parodė, kad abu jie prasidėjo euforijos sąlygomis – mes juos „užmėtysim kepurėmis“. Abu kartus abi pradedančios pusės, gal ir nevienodu laipsniu, buvo tikros greita ir neskausminga pergale. Ir abu kartus ta euforija virto milžiniškomis pasaulinio masto tragedijomis – tas tragedijas matuojant ne tik personalinėmis netektimis, bet ir netektimis, kurias patyrė šeimos, tautos.
Stebėdamas kai kurių politinių veikėjų karingą retoriką, norėčiau paklausti: ar jie suvokia pirmojo ir antrojo pasaulinio karo pamokas: euforiją, kuri virto tragedija?
Tai sakau suvokdamas, kad situacija yra sudėtinga, netgi tragiška jau šiandien. Tačiau ieškodami išeičių iš padėties neturime vadovautis neišmintingais pareiškimais: „Turim KAŽKĄ daryti!“. Turime, bet daryti ne kažką, o konkrečius veiksmus, kurie reikštų padėties pagerėjimą, o ne atvirkščiai. Juk gali būti taip, kad darydami KAŽKĄ ir pasąmonėje tą kažką tapatindami su karinėmis, militarinėmis priemonėmis, pasaulį stumiame pasaulinio karo link. O tame kare ir vienu ar kitu požiūriu nukentėtų visi. Taip pat ir patys karingieji, jų šeimos nariai, jų tautos ir t.t.
Deja, gyvename pasaulyje, kuriame kaip oro ir vandens trūksta teisingumo. Gyvename smarkiai neteisingame pasaulyje. Tačiau iš pasaulio patirties žinome, kad paviršutiniški, emociniai, fragmentiški, karingi veiksmai teisingumo vardan, to teisingumo kiekį dažniausiai sumažina. Jo būtų daugiau, jei efektyviau veiktų globalios institucijos. Bet to galima pasiekti tik taikos sąlygomis.
Bet kuriuo atveju, įsivėlus į pasaulinio masto karą, paaiškėtų, kad, jam vykstant ir po jo, kančių ir skurdo būna daugiau, o teisybės lieka vis mažiau. Mažiau nei jos buvo prieš konfliktą.
Nuojauta man sako, kad abejose „šaltojo“ konflikto pusėse yra žmonių, kurie suvokia globalaus konflikto pragaištingumą. Tai suteikia drąsos teigti, kad bent kol kas trečiojo „karštojo“ pasaulinio karo tikimybė nėra aukšta.
Stebint šaltąjį karą matyti, jog konfrontuojančių pusių elituose esama žmonių, kurie suvokia, kad ne tik „karštame“, bet ir vis intensyvesniame „šaltame“ kare pralaimėtų abi pusės ir pasaulis apskritai. Skirtingai nei pirmojo „šaltojo“ karo metais, dabar Vakarai (ypač Europa) ir Rusija yra susieti tankiu ir intensyviu gyvybiškai svarbių ekonominių santykių tinklu. Jį sudraskius galėtų prasidėti nauja pasaulinė ekonominė krizė su visomis jos pasekmėmis.
Politinė tarpusavio priklausomybė taip pat didelė. Pavyzdžiui, abi pusės suinteresuotos islamo civilizacijos stabilumu, globalių ir europinių institucijų tinklo plėtra. Karas reikštų esančio tarptautinio institucinio tinklo degradavimą ir atitinkamai dar didesnį pasaulinio lygio viešųjų gėrybių stygių. Atotrūkis tarp dviejų civilizacijų kultūrine, vertybine prasme taip pat padidėtų su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis.
P.S. Prieš keletą mėnesių, pastarajai krizei į įsibėgėjant, vienas didžiausių JAV tarptautinės politikos autoritetų, buvęs šios šalies valstybės sekretorius Henris Kisindžeris (Henry Kissinger) laikraštyje „The Washington Post“ įspėjo, kad karingos euforijos kilimas ir priešingos pusės demonizavimas gali turėti priešingų numatomoms pasekmių. Manau verta įsiklausyti į patyrusio visuomenės veikėjo įspėjimus.
Prof. Povilas Gylys
