Turkijos teismas penktadienį pripažino du opozicijos žurnalistus kaltais dėl valstybės paslapčių atskleidimo. Žurnalistai atskleidė ir paskelbė informaciją, įrodančią, kad Turkija oficialiame valstybiniame lygmenyje bendradarbiauja su „daech” (islamo valstybe), dar vadinamais blogaisiais teroristais, ir jiems tiekė ginkluotę bei reikiamus šaudmenis.
Civilizuoto, demokratinio Vakarų pasaulio valstybės ir jų lyderiai jau kaip ir išriekė nepasitenkinimą ir paragino Turkiją gerbti žodžio laisvę.
Realiai Turkija yra hibridinio karo stovyje. Praktiškai visos valstybės, atsidūrusios hibridinio, dar vadinamo nekonvencinio karo stovyje, yra tokiose pats situacijose, kaip dabar Turkija. Formaliai Turkija kaip ir nėra oficiali suinteresota karo dalyvė, bet, pagal faktą, ji yra šio karo dalyvė. Paprasčiau kalbant, pagal faktą, Turkija yra viena iš kariaujančių šiame regione dalyvių. Būtent dėl to ir atsiranda tas dviprasmiškumas.
Jei Turkija taptų oficialiai pripažinta, kaip šio karo pilnavertė dalyvė, tada galima taikyti ir karinę cenzūrą, ir apriboti žodžio laivę, ir niekas negalėtų Turkijai išreikšti jokių priekaištų.
Bet pati Turkija nepripažįsta, kad oficialiai yra šio karo dalyvė, vadinasi, ir negali naudoti priemonių ir mechanizmų, taikomų karo atveju.
Pasaulio didingieji puikiai visa tai žino ir supranta, ir jokių iliuzijų dėl Turkijos neoficialaus dalyvavimo šiame kare neturi. Taip, neoficialiai Turkija yra karo Artimuosiuose Rytuose suinteresuota dalyvė, visi tai žino ir pripažįsta, bet formaliai ji nėra karo dalyvė.Todėl laikytis tam tikro politiško korektiškumo privalu, iš to – ir tas nepasitenkinimas gerbti žodžio laisvę Turkijoje.
Lygiai tokioje pat situacijoje buvo atsidūrusi ir Rusija, jei kalbėtume apie taip vadinamą „Donbaso sukilimą“. Rusija irgi oficialiame ir medija lygmenyje bandė nuslėpti savo oficialų dalyvavimą, visur bandė aiškinti, kad ji nėra suinteresuota šio konflikto dalyvė, bet tai daugiau buvo skirta propagandos suluošintiems „aborigenams čiabuviams” – vidiniam vartojimui. Pasaulio didingiesiems oficialus Rusijos dalyvavimas nebuvo paslaptis. O Rusijoje visi, kas apie tai bandė kalbėti oficialiame lygmenyje, buvo užčiaupiami, apšmeižiami, įrašomi į rusų pasaulio idėjų išdavikus.
Kitaip sakant, hibridinio karo dalyvių klinikinių ligų požymiai ir ligonių elgesys yra vienodi. Tam ir priimami beprasmiai įstatymai, ribojantys žodžio laivę, o žurnalistai, kalbantys apie patirtus nuostolius ir dalyvavimą, – baudžiami.
Kai valstybės yra hibridinio karo stovyje – formaliai, oficialiam lygmenyje nėra suinteresuotos karo dalyvės, bet, pagal faktą, yra aktyvios karo dalyvės, tokia dviprasmiška situacija turi daugiau neigiamumo, nei naudingumo.
Visame tame blogybė yra ta, kad būnant hibridinio karos stovyje – oficialiai nepripažįstant savo karių dalyvavimo, jiems žūstant, suluošinus, ar pakliūnant į priešininkų belaisvę, teritorijoje, kur jų oficialiai nėra ir būti negali, apie tai tenka nutylėti. Kariai laidojami tyliai, artimiesiems pranešant apie be žinios dingimą. Suluošintiems netaikomas karo dalyvių statusas, o pakliuvusiems į belaisvę nėra galimybės jų apkeisti ar išpirkti, ar kaip nors kitaip atsiimti oficialiam lygmenyje. Ir į tokią dviprasmybę pakliūna visos valstybės, atsidūrusios hibridinio karo stovyje.
Paprasčiau kalbant, hibridinio karo metu agitacinis ir propagandinis melas tampa kasdienybe, o tokios propagandos ligos simptomai, juos suluošintų „aborigenų – čiabuvių” tarpe plinta kaip virusas.
Rimas Armaitis
