Vidinis įsitikinimas ir/arba nuomonė nei Lietuvos Respublikos Civilinio proceso, nei Baudžiamojo proceso kodeksuose, nei Operatyvinę (žvalgybinę ar kontržvalgybinę) veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose niekada nebuvo ir nėra priskiriami faktinių duomenų arba įrodymų kategorijoms ir nėra pripažįstami įrodymais, kurių pagrindu apskritai galėtų būti priimtas koks nors sprendimas.
Dėl šios priežasties, neišvengiamai atkreiptinas dėmesys, kad visi be išimties asmenys atsakingi už teisingą sprendimų priėmimą savo vidinius įsitikinimus konkrečioje vertinimo situacijoje privalo ir privalėtų susiformuoti, tyrimo proceso metu neginčytinai pagrįstai ir teisėtai nustatytų faktų, faktinių aplinkybių, neabejotinai patikimų šaltinių pateiktų pagrįstų duomenų, bei teismo proceso ar kitokio informacijos duomenų tyrimo metu kruopščiai ir visapusiškai patikrintų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių arba paneigiančių konkrečias, nagrinėjamo klausimo sprendimui esmingai reikšmingas faktines aplinkybes bei faktus.
Nuomonė tėra išvestinė iš anksto susiformavusios išorinės menamojo pobūdžio prielaidos arba direktyvos, nesančios įsitikimu ir jo nepakeičiančios, išraiškos forma. Dėl šios priežasties nuomonė neturi ir negali turėti nei savarankiškos reikšmės, nei lemiamos įtakos ne vien teismo procesiniam sprendimui, bet ir kokio nors kitokio klausimo atsakingam, teisingai pagrįstam išsprendimui. Nuomonė atspindi ir tegali atspindėti vien tik sprendimą priimančio subjekto emociniu pojūčiu, vadinamo asmeninės atsakomybės vengimu, arba kokio nors kitokio formalaus išorinio veiksnio, sąlygota išankstine asmenine nuostata spręstino klausimo atžvilgiu.
Asmuo, teikiantis pirmenybę kokiai nors nuomonei sprendimo priėmimo procese, tuo pat metu atvirai prisipažįsta ir praneša a’priori atsisakąs asmeninės atsakomybės už sprendimo kokybę ir jo teisingumą. Kitaip tariant, atsakingas asmuo asmeniškai in general atsisako teisingai išspręsti jam pavestą ar tenkantį klausimą iš esmės, remiantis faktais bei įrodymais, todėl priimąs pabrėžtinai formalų, nebūtinai teisingą sprendimą.
Dažnai tenka pastebėti, jog už teisingą sprendimą atsakingų asmenų vidinio įsitikinimo susiformavimas, deja, neretai, vyksta ne patikimai pagrįstų faktinių duomenų ar įrodymų pagrindu, o pabrėžtinai, egzistuojantiems faktams ir akivaizdžioms faktinėms aplinkybėms prieštaraujančios, iš anksto formaliai pateiktos nuomonės įtakoje, t.y. realiai neturint ir/arba vengiant nuosavo vidinio įsitikinimo, t.y. be tam privalomųjų faktinių ir teisinių pagrindų.
Tokiu būdu, atsakomybė už neteisingą sprendimą nuo konkretaus asmens instinktyviai perkeliama oficialiai vyraujančios nuostatos autoriams, atsakingiems už imperatyviai suformuotą nuomonę, apribojusią arba net paralyžavusią už konkretų sprendimą atsakingo asmens valią ir tuo būdu panaikinusią galimybę priimti teisingą sprendimą.
Kaip bebūtų keista, tačiau lygiai tokios sprendimų priėmimo tendencijos su įvairiomis variacijomis egzistuoja ir politikoje, ir teisėje, ir net žiniasklaidoje.
