Ada Sabaitytė
Paskutinėmis dienomis įsiplieskęs skandalas dėl kauniečių šeimos, iš kurios yra atimti trys vaikai, sukėlė daug prieštaringų minčių. Aišku, visi komentuoja šį įvykį ir tokiame fone matome eilinį visuomenės susiskaldymą net ne į dvi stovyklas, o į daugiau: yra tie, kurie besąlygiškai palaiko didelę skriaudą patyrusią šeimą, yra tie, kas baisisi brutaliu vaikų konfiskavimu, bet sako, kad tėvai turi ,,susitvarkyti“ dokumentus; yra tie, kas sako, kad iš tokių ,,sektantų“ ir reikia atimti vaikus ir buvo teisingai pasielgta – nuomonės įvairiausios.
Kas ryškėja, pasigilinus į aplinkybes? Aišku, kad visko mes nežinome, bet tai, kas matoma, rodo padėties sudėtingumą. Šioje situacijoje yra susipynę: Seimo nariai, priimantys įstatymus, šeima, vaikai, valstybė, suverenai, visuomenė, juvenalinė justicija – viskas viskas.
Naujas amžius: vaikų konfiskacija
Pirmiausia turbūt reikia kalbėti apie vaikus, nes jų vardu ir vardan jų visa ta situacija ir ,,užkurta“. Matoma pusė yra tokia: Valstybės pareigūnai įžvelgė grėsmę vaikams ir konfiskavo juos iš ,,pavojingos“ šeimos.
Konfiskuoti vaikai buvo patalpinti laikinos globos namuose ir dabar yra jau „saugioje“ aplinkoje ir laukia tolesnio savo likimo. Aišku, tas tolesnis likimas bus šviesus ir geras, nes tai „garantuoja“ valstybėje galiojantys įstatymai, kuriais valstybinės institucijos prisiima sau teisę ir pareigą nuspręsti, kokie globėjai tuos vaikus mylės labiau už tėvus ir „geriau“ jais rūpinsis.
Be abejo, ta globėjų meilė yra pastiprinta pinigais, nes tėvai niekada negaus tokių išmokų, kokias gauna globėjai. Ir tai teisinga, nes kas gali globoti ir rūpintis svetimais vaikais, negaudamas už tai sau naudos?!
Tačiau neteisinga yra tai, kad esant gyviems ir tvarkingiems tėvams, valstybė grubiausiu būdu tvarko žmonių likimus.
Apie vaikų teises, kaip tokias, šioje situacijoje kalbėti negalime, nes jų paprasčiausiai nėra. Kiek teko matyti tų konfiskavimų, tai vaikams yra baisi psichinė trauma, kuri, visai neaišku, kaip atsilieps ateityje, bet tai nerūpi nei tai vaikų tarnybai, nei jėgos struktūroms, nei išvis niekam. Tik tėvai plakasi, kaip paukščiai narve, o iš jų paprastai dar ir tyčiojamasi, pasitelkiant visokius psichologus, kurie aiškina, kad girdi, tėvai, o ypač mamos „neadekvačiai reaguoja“!
Paprastai prasideda tėvų šantažavimas, sakant, kad „jūs gąsdinate vaikus“, „einam į kitą patalpą, kad vaikai nematytų „netinkamo“ jūsų elgesio“ ir pan., tačiau rezultatas visada vienas – vadovaujantis Seimo narių priimtais ir įteisintais įstatymais, kuriuos palaiko ir gina jėgos struktūrų vyrai ir moterys, vaikai išplėšiami iš savo šeimų ir išvežami. Viskas – teisingumas neva tai triumfuoja: įvaikinimo tarnyba gali rašyti ataskaitas, pajungti „atvejo vadybininkus“, policija taip pat surašo puikias ataskaitas, globėjai turi neišsenkantį pajamų šaltinį – liuks! O šeima ir, svarbiausia, vaikai, visam gyvenimui lieka su neišgydomomis traumomis. Bet kam tai rūpi?
Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad ši ir visos kitos situacijos prasideda ne kur kitus, o Seime – nuo Seimo narių balsavimų ir pritarimų įstatymų projektams priklauso visas tolesnis mūsų gyvenimas – kokią sritį beimtume!
Vaikus atima tik iš „blogų“ tėvų?
Kita klausimo pusė yra tėvai, kuriuos labai lengva smerkti ir teisti – juk jie pasirodė gal silpni, o gal nevykėliai, nes… prarado vaikus.
Visuomenės kolektyvinėje pasąmonėje, manyčiau, slypi sąmoningai nesuvokta nuostata, kad vaikus atima tik iš blogų tėvų. Tada turėtų nuosekliai kilti kitas klausimas: kas yra ,,blogi tėvai“? Kokie jie? Ar šiuo, konkrečiu atveju, tėvai yra ,,blogi“? Mes to nežinome, bet tai ,,žino“ teismas, priimantis tokius sprendimus, kurie galbūt ,,pataiso“ arba sugriauna žmonių gyvenimus.
Jei grįžtume prie tėvų klausimo, tai matome žmones, kurie myli savo vaikus, o vaikai myli savo tėvus – tai matosi be jokių didelių stebėjimų. Tačiau tėveliai daro vieną klaidą.
Ir šioje vietoje esame priversti pereiti prie suverenų arba „gyvų žmonių“ aptarimo. Matau ne pirmą situaciją, kai žmonės labai nukenčia nuo to, kad savo gyvenime ima tiesmukai taikyti tas „gyvų žmonių“ nuostatas. Kadangi prieš kelis metus mačiau panašią situaciją su „gyvais“ tėvais ir jų vaikais, tai turiu tokius pastebėjimus: ši keista koncepcija, plintanti ir Lietuvoje, yra ne visai aiški. Neaiški ji yra tuo, kad sunku suprasti, kokia tai organizacija. Jos teorijų, kiek žinau, mokė/ moko žmogus iš Rusijos, pristatomas kaip teisininkas. Jo pavardė Nikolai Burov, tačiau Rusija yra tik tarpinė grandis, o visas tas judėjimas gimė Amerikose ir, panašu, kad iš ten, veikiant spec. tarnyboms, buvo permesta pas rusus kaip destrukcinis judėjimas, nukreiptas prieš valstybę, kaip visuomeninės santvarkos formą.
Žmonės, susižavėję tomis mintimis, atsisako sąsajų su savo valstybe, sumokėję pinigus tos bendruomenės (?) vadovui gauna suvereno dokumentą ar pasą, rašo laiškus į Ameriką, į Ženevą, JTO būstinėn ir prisiduoda kaip „gyvi“, t.y. nemirę žmonės, o tada laukia patvirtinimo fakto apie tai iš Anglijos karalių, JTO ir pan.
Bendroji jų teorija sako, kad pagal Jūrinę teisę, kuria vadovaujasi anglosaksai, visi žmonės, kurie nepareiškė savo valios, yra laikomi mirusiais. Tačiau tapęs „gyvu“, t.y. suverenu, žmogus nebeturi mokėti mokesčių (nes žinau labai konkrečius faktus), nebendrauja su visokiomis teisinėmis kontoromis (kaip buvo, kiek suprantu, ir šiuo atveju) ir kai teismas priima tokiems suverenams nepalankų sprendimą, tada prasideda viešoji tokios istorijos dalis.
Ką galima pasakyti šiuo atveju?
Ką galima pasakyti šiuo atveju? Prisipažįstu, kad mano simpatijos yra tėvų pusėje ir štai dėl kokių priežasčių: šie žmonės yra išlaikę savo žmogiškumą, todėl bando ieškoti išeičių iš valstybėje susidariusios situacijos. Šie žmonės tikrai myli savo vaikus ir bando juos apsaugoti nuo griaunančios aplinkos įtakos, matosi, kad vaikai myli savo tėvelius – ko dar reikia? Tačiau jie (tėvai), ieškantys išeities gyvenime, kaip ir daug kur tampa apgauti.
Apgaulę matau štai kur: jeigu vyksta kažkokie mokymai, aptarimai, vadinasi, jų tikslas pritraukti kuo daugiau žmonių būtent į šį judėjimą. Pritraukti žmonės atveria savo pinigines, nes, kiek žinau, bent vienoje šio judėjimo atšakoje buvo žmogus, vardu Žilvinas, kuris išdavinėjo pasus už visai nedidelį mokestį, jei teisingai atsimenu už 70 eurų. Be paso, tie žmonės dar rašo specialius užklausimus į Ameriką ir ten susimoka – pinigai nedideli, bet byra.
Tačiau ne čia pati esmė, o esmė yra tame, kad NĖRA jokios bendruomenės, nes, kaip ir šiuo atveju, tėvai kreipėsi pagalbos į A. Kandrotą, o ne į suverenų ar Gyvų žmonių bendruomenę. Jei tokia bendruomenė yra gausi ir aiškiai veikianti, tai ji su visais savo teisininkais turi ginti savo narius. Jeigu bendruomenės narys yra priverstas kreiptis į Antaną Kandrotą, kuris, jų požiūriu, yra „negyvas“ žmogus, tai reiškia, kad visas tas judėjimas, ar kaip jį pavadinti, yra mitas, neturintis nieko bendro su gyvenimu. Tokios teorijos ir judėjimai tėra aukų ieškojimas savo verslo plėtrai.
Tačiau tai – smulkios ,,pieškos“, besirūpinančios savo kišenėmis. Daug didesni klausimai kyla dėl valdančiųjų laikysenos šiuo klausimu: juk, jeigu Gabrieliuko Landsbergiuko partijos „komjaunuoliai“ suspėja sužiūrėti net šunų pririšimo prie grandinės klausimą ir tai įteisinti įstatymiškai, tai kodėl nekreipiama jokio dėmesio į tokį svarbų dalyką, kaip šis „gyvų“ žmonių judėjimas? Turėtų – privalėtų bent įspėti žmones, kad įsitraukti į šį judėjimą yra labai pavojinga – juk įvaikinimo tarnyba valstybės vardu už tai gali konfiskuoti vaikus!
Iš kitos pusės, jei įvaikinimo tarnybos vadybininkai mato ir supranta, kad „gyvi“ tėvai yra grėsmė jų pačių vaikams, vadinasi, tai yra kažkokia, sakykim, paribio organizacija, kurios veiklą reikėtų stebėti ir įspėti visuomenę, bet to irgi nėra. Policija aktyviai dalyvauja vaikų konfiskavimo procedūrose, tačiau visai nedirba jokio prevencinio darbo šiuo klausimu. Ir kaip tada tokią padėtį reikia suprasti? Keista visa tai.
Iš visų tų veiksmų galima daryti išvadą, kad valdžia mato, jog judėjimas yra kenksmingas, bet tyli ir patyliukais atiminėja vaikus, iš jų sukomplektuodama, sakykim, socialinius paketus globai.
Iš to galima spręsti, kad yra visos valdžios arba atskirų jos grupuočių interesas, kad būtų kuo daugiau tokių vaikų, kuriuos jie galėtų taip lengvai atiminėti iš tėvų.
Kam tokia padėtis naudinga?
Tokia padėtis yra naudinga, ir organų donorystės požiūriu, nes LR transplantacijos įstatyme apie nepilnamečius donorus rašoma, kad BŪTINAI REIKIA tėvų, įtėvių, globėjų, atstovų sutikimo.
Tiesiogiai aiškinant ta nuostata gali atrodyti taip: atrandamas tinkamas nepilnametis donoras, tėvai nesutinka dėl savo vaiko donorystės, tada vaiką bet kokiu pretekstu atima iš tėvų ir atiduoda „globai“, o globa ima ir „sutinka“ dėl to vaiko donorystės. Ir ką? Viskas gerai!
Taip pat tokia politika gali būti ir viena iš karo prieš šeimą formų.
Tikslų ir siekių gali būti įvairiausių, bet viskas, kas vyksta rodo, kad padėtis yra labai rimta, nes valdžioje esantys veikėjai iš visų jėgų stengiasi supriešinti Valstybę ir jos piliečius, sudaužiant šiuos du subjektus kaktomis. Ko tuo siekiama, galima tik spėlioti.
Žiūrint labai paprastai, iš žmonių, piliečių pozicijos, matome, kad tas „gyvų žmonių“ arba „suverenų“ judėjimas yra labai nepalankus niekam: nei pavieniam žmogui, nei šeimai, nei tautai, nei valstybei. Kodėl? Visų pirma todėl, kad iš šiandieninės, valstybėje susidariusios padėties ieškantis išeities žmogus patenka į pačius tikriausius spąstus. Tai liudija ta aplinkybė, kad nėra jokios „gyvų žmonių“ bendruomenės, kuri galėtų reikšmingai apginti savo narius.
Kiek teko matyti panašių situacijų, tai tie „gyvieji“ galų gale kreipiasi į „negyvuosius“, kaip ir šiuo atveju, ieškodami nors kokios pagalbos.
Tikrai nežinau, ko moko ar mokė tas suverenų teisės specialistas Nikolajus Burovas, bet, pagal apibrėžimą, suverenas yra aukščiausios galios ir valdžios turėtojas. Tas žodis gimė monarchų dvaruose ir mums, lietuviams, manyčiau, yra svetimas.
Kaip suprantu, yra dar ir ta aplinkybė, kad tame pačiame veikimo lauke suverenų negali būti daug – suverenas gali būti tik vienas vienintelis. Be abejo, vėlesniais, atseit, demokratijos klestėjimo laikais tas „suvereno“ titulas buvo suteiktas tautai, nusakant, kad „tauta yra pati sau suverenė“ – ir tai yra kaip ir logiška. Tačiau kai randasi krūvos pavienių „gyvų suverenų“, lieka neaišku, kuris iš jų yra tas aukščiausių galių turėtojas?
Bet tada darosi aišku ir tai, kodėl jie, tie suverenai, neina vienas kito ginti ir apginti, nes tai yra logiška: suverenas turi likti vienas su savomis galiomis, nes kitas, greta atsiradęs suverenas, stengsis įtvirtinti savo, kaip suvereno galias, ir to pasieks, tik pašalindamas tą, kitą, suvereną iš savo aplinkos. O kaip kitaip? – kitaip – niekaip!
Be abejo, dar gali būti, kad pati tokių žmonių bendruomenė gali reikšti suvereno galias ir teises, bet to nematome.
Taigi, manyčiau, kad šitas žaidimas yra nenaudingas žmonėms ir žmonių valstybei, bet gali būti labai naudingas daugeliui išorinio rato veikėjų: visų pirma, tiems, kas platina šią teoriją – žmogus, atsisakydamas vienokių ar kitokių savo teisių (pvz., pilietybės), turėtų įgyti kitas, „geresnes“ teises ir būti labiau apsaugotas, o dabar tie žmonės patenka į, geriausiu atveju, eksperimentą, kurio rezultatas yra: ,,pažiūrėsim, kas iš to bus?“.
Ir kai susiduriama su veikiančia sistema, reikšmingos pagalbos iš ,,savų“ nesulaukiama. Net ir tas paskelbtas parašų rinkimas prie 9-ojo forto atrodo keistai, nes jame rašoma: „įsakau <<…>> grąžinti vaikus“. Kas to paklausys?
Beje, ir įsakymui, ir savo, kaip „suvereno“, galios demonstravimui yra pasirenkamas keistas objektas: Kauno vaikų skyriaus biurokratė, kai reikėtų su tokiu įsakymu, kreiptis į Seimą ir Vyriausybę – suverenai tikrai labai nusismulkino ir parodė visišką nesusivokimą net ir tokioje smulkmenoje, kaip adresato pasirinkimas. Čia būtų panašumas su tokiomis aplinkybėmis, jei karalius, kuris ir yra savo valdomos valstybės suverenas, pradėtų leisti įsakymus kiekvienai valytojai, išviečių kuopėjams ar kokiems gatvių šlavėjams – visuomeninis mastelis ne tas.
Apibendrinant, galima tik pakartoti, kad tai yra tiesiog suaugusių žmonių žaidimai, naudą nešantys kažkam, bet ne valstybei ir jos žmonėms ir net ne patiems suverenams, atsiribojusiems nuo visuomenės.
Kiti naudos gavėjai
Kitas naudos gavėjas, po pačių paprasčiausių pinigų surinkėjų bendruomenės viduje, gali būti įvairios valdžios struktūros (čia tik spėju), suinteresuotos tuo, kad žmonės, piliečiai, būtų kuo labiau susiskaldę tarpusavyje, o aktyvesni ir ieškantys žmonės būtų nukreipiami į akligatvius ir šunkelius, iš kurių paskui bus sunku išsikrapštyti.
Dar kitas, tų pačių valdžios struktūrų interesas gali būti šeimų griovimo scenarijai, gali būti daugybė visokių interesų, apie kuriuos mes net nenumanome, nes neturime pakankamai informacijos.
Beje, šio įvykio tikslas gali būti ir pridengti kažkurį labai didelį skandalą ar aferą, nukreipiant visuomenės dėmesį į šalį. Maitvanagių ir vilkolakių dabar yra begalės!
Kas dar? Gali būti, kad be kitų tikslų yra ir eilinis juvenalinės justicijos testavimas: gal visuomenė jau susitaikė su ją engiančiais įstatymais?
Turbūt reikia prisiminti visą tą juvenalinės justicijos suaktyvinimą. Pirmiausiai, pirmas ženklas buvo to be galo keisto veikėjo Viktoro Pranckiečio, kuris tada, Karbauskiui lėmus, tapo Seimo pirmininku. Buvo nesuprantama, kaip tada, berods 2017 metais, Karbauskis išleido ši veikėją į komandiruotę Norvegijon – jo bendrakeleivė buvo iškili konservatorė – jei gerai atsimenu, Juknevičienė? Po tos komandiruotės vyrukas grįžo labai „suaktyvintas“ vaiko teisių įstatymų srityje. Tada visi pasidarė šių teisių modernizavimo, pagal norvegišką barnevit pavyzdį, šalininkais, o V. Pranckietis labai palaikė tą įstatymo projektą – ir gavome tai, ką turime.
Beje, tas V. Pranckietis, baigiantis pirmai jo kadencijai Seime, prieš šiuos rinkimus susitikime su rinkėjais gyrėsi, kad jų (valstiečių) pastangomis buvo priimtas tas vaikų konfiskavimo įstatymas… Tas įstatymas buvo toks be ceremonijų plėšikiškas ir atvirai veikiantis, visų pirma, prieš vaikus ir jų teises, kad po eilės skandalų net patys valstiečiai ėmėsi jį taisyti, bet esmės jie nepataisė.
Šiaip, labai panašu, kad dėl to įstatymo savo globėjams buvo pasižadėjusi konservatorių partija, bet seni politikos šakalai nesiryžo jo priimti, tai kažkokiu būdu „prikalbėjo“ valstiečius, o tie ir priėmė – negi gaila? O Landsbergiuko partija ir toliau vaikšto su savo baltomis pirštinaitėmis ir apsimeta, kad jie čia nei prie ko.
Taigi, tas norvegiško pavyzdžio įstatymas atrišo rankas sekančiam valstybės griovimo etapui, kai buvo nusitaikyta į šeimą ir vaikus.
Jei atmestume viską: gerus – negerus tėvus, visus suverenus su jų vadovais ir Jūriniais įstatymais, jei atmestume šiaip pasiklydusius žmones ir visus kitus šio klausimo puošybinius ir maskuojančius ornamentus, matome tai, kad tas įstatymas yra atvirai veikiantis prieš vaiko interesus ir jo teises. Vaikai tampa žaisliukais, geriausiu atveju, abejingų žmonių rankose.
Tuos abejingus žmones saugo policijos ekipažų ekipažai, rimti pareigūnai pastatomi prieš mamas, iš kurių rankų plėšiami verkiantys vaikai – juk tai matėme tiesiog chrestomatiniame Skvernelio pasirodyme Garliavoje. Tie rimti pareigūnai stoja prieš mamas ir vaikus ir aiškina, kad „vykdo savo pareigą“.
Beje, esant tokioms aplinkybėms tas šūkis: „Ginti, saugoti, padėti!“ – veikiausiai yra nepabaigtas, nes nutylėta dalis yra atsakymai į klausimus: „Kam?“.
Reikėtų, kad ta institucija patikslintų: ką jie gina? Ką saugo? Ir kam padeda? Aišku, nukentėtų šūkio lakoniškumas, bet visuomenei atsirastų aiškumas, o tuo pačiu ir skaidrumas.
Trumpai apie vaiko teisių tarnybą
Dabar trumpai apie vaiko teisių tarnybą: jie labai stengiasi ir daug dirba, bet ten matome tokius žmonės, kokius matome ir jie dirba pagal tokius įstatymus, kokius priėmė seimūnai. Todėl, panašu, kad bėda viso to reikalo slepiasi tame, kad Lietuvoje veikianti valdžia labai stengiasi įtikti ir patikti savo „partneriams“ ir viską, ką anie pagalvojo, šitie puolasi vykdyti, o viską, ką anie pasakė, tai šitie padvigubina ir nedelsiant padaro!
Todėl Vakarų civilizacijos paskelbta atvira kova prieš šeimą, vaikus ir bendrai, žmones, vietinei valdžiai yra nesvarstomas įstatymas – jie yra tik uolūs vykdytojai. Ir tam pasitelkiami visi valstybiniai „ištekliai“.
Beje, ta, vaiko teisių ir įvaikinimo tarnyba kažkodėl panaikino savo internetinį puslapį ir persikraustė į ,,feisbuką“. O labai gaila – visuomenė neteko priėjimo prie didelės dalies informacijos, nes puslapyje puikiai matėsi statistika: kiek vaikų leista įsivaikinti Lietuvoje ir kiek „eksportuota“ į užsienį. Apie teisinių paslaugų apmokėjimus ir kitus piniginius reikalus susijusius su užsienietiškais įvaikinimais, „priimančių“ valstybių sąrašus ir teisininkų pavardes – panašu, kad viso to neliko arba yra labai giliai paslėpta. Bet kokiu atveju, visuomenei nėra ko apie tai žinoti, kad nekiltų kokių kvailų klausimų.
Išvados
Taigi, visai baigiant: tikrai gavosi pasvarstymai apie viską po truputį, bet pagrindinės išvados peršasi tokios:
*Žmonės neturi bėgti nuo savo valstybės: mes patys leidome, kad mūsų rankomis ir mūsų vardu valstybė būtų paimta įkaite vykdant svetimųjų uždavinius ir įgyvendinant jų tikslus, todėl turime būti savo valstybės piliečiais iki galo ir nepasiduoti grubiam stūmimui į užribį ar paribį, kuo dabar ir užsiima valdžia, o suverenai ir ne tik klusniai bėga į tą kampą, galvodami, kad pasislėps.
*Kaip žmogus, besijaučiąs suverenu, gali prašyti kažkokių patvirtinimų apie tai, iš kolonijinių valstybių kingų ar organizacijų vadovų– jis jau tokiu prisidavimu parodo savo žemesnę padėtį. Mūsų, lietuvių, tradicijoje, žmogus, gimęs ir užaugęs savo žemėje ir yra tas kilmingasis jos šeimininkas. Ir jam nereikia JOKIŲ nei angliškų, nei rusiškų, nei kiniškų ar dar kokių patvirtinimų – jog esi kilmingas ir GYVAS, pagal savo gimimo faktą. Priešingu atveju, vien tas kreipimasis į svetimų valstybių institucijas rodo, kad besikreipiantis nėra joks suverenas, o tik kažkokių svetimų žaidimų dalyvis. Manyčiau, kad mūsų žmonės, per tuos kelis šimtmečius vergovės svetimiesiems prarado suvokimą, kas yra valstybė ir kas yra tikrai kilmingas žmogus.
* Beje, Kauno meras Matijošaitis šiame reikale „gerai“ pasirodė, kaip sistemos sraigtelis, pažemindamas tą vargšą tėtį. Tačiau ko buvo galima laukti? To ir buvo sulaukta. Matijošaitis, žiūrint iš bendražmogiško būvio pozicijos, pasirodė labai blogai, bet stebėtis nereikia, nes tas susitikimas vyko su pinigus garbinančiu žmogumi, kuris prieš kelis metus pats buvo įsivėlęs į keistą reikalą, kuriame figūravo lietuvės mergaitės eksportas į N. Zelandiją, valstiečių Seimo priimtas naujasis vaikų teisių įstatymas, vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos specai ir globos namų personalas. Besikreipiantys žmonės turėjo įvertinti šias ir daug kitų aplinkybių ir nesižeminti, nes tai, kaip buvo pakalbėta su tėvu, tai buvo dar vienas „smūgis į širdį“.
*Svarbi aplinkybė yra ir ta, kad žmonės ir tie, renkantys parašus suverenai ir kiti, kažkodėl pamiršta, kad visi šitie visuomenę ir jos struktūrines dalis griaunantys įstatymai gimsta seimūnų galvose ir visi reikalavimai bei kritikos strėlės šiuo ir kitais panašiais atvejais turi būti nukreiptos į aukščiausius valdžios sluoksnius: Seimą, kaip tokių įstatymų iniciatorių, ir vyriausybę su visais prezidentais priešakyje, kaip palaikančius ir pritariančius tokiems dalykams, o tai, kad visi puls kažkokią budėtoją, tai nei reikalo išspręs, nei padidins tarpusavio susikalbėjimo visuomenėje.
*Beje, verčiantis susimąstyti ir pavadinimas Naujieji Lažininkai! Čia žinutė tiems, kas susijęs su suverenais. Ar čia toks užslėptas, sąmoningai pasirinktas simbolinis pavadinimas, ar tiesiog likimas taip patvarkė ir siunčia įspėjimą? Kas yra „lažininkas“? štai kas apie tai parašyta Mažosios Lietuvos enciklopedijoje:
lažiniñkai, baudžiauninkai, atliekantys sunkiausią baudžiavos prievolę – lažą. Tai feodalinės rentos forma – priverstinis ir nemokamas kaimiečio darbas dvare savo inventoriumi ir traukiamąja jėga. XIII a. užkariavę prūsus ir vakarų lietuvius kryžiuočiai vietos gyventojus (išskyrus išdavikus) ėmė versti baudžiauninkais. Lažas vietos gyventojams vokiškuose dvaruose paplito XIV amžiuje. Vokiečiai kolonistai kaimiečiai jo nėjo. Taigi!
*Kol mes nelabai susigaudome ir baramės tarpusavyje bei laikomės keistų, nelabai logiškų savo įsitikinimų ar nuostatų, įsakinėjame kokios nors kontoros planktonui, mūsų vaikai yra verčiami globos namų „klientais“, ruošiami įvairioms ekstradicijoms pas globėjus ar komplektuojami eksportui į užsienį. Bet kokiu atveju, valdžia jiems užtikrina, kaip suprantu, „pamatinę“ teisę gauti globėją ar daug globėjų.
*Žinau, kad neskaitys, bet vis tiek kreipiuosi į jėgos struktūrų vyrus ir moteris, į visokių globos ir teisių tarnybų žmones, teismų darbuotojus: visur ir visada turi būti žmogiškumas – jūs šiuo atveju dirbate ne tik, kad su žmonėmis, bet su vaikais. Visada reikia pagalvoti, kas būtų, jei man ar mano vaikui taip nutiktų?
