Vienas mūsų literatūros klasikas pastebėjo, kad valstybė be valdininkų niekas, o valdininkai be valstybės taip pat niekas. Todėl šiame sudėtingame valstybės mechanizme be paliovos privalo suktis tūkstančiai ratelių, velenėlių, graižtuvėlių, ašelių, dantratėlių, sraigtelių… Valdžia juos vadina viršininkais, valdytojais, pavaduotojais ir pavaduotojų pavaduotojais, patarėjais, referentais, konsultantais ir taip toliau, o žmonės pagal jų elgesį ir veiklą – biurokratais. Niekas nepajėgia visų išvardyti ir suskaičiuoti, kiek jų įvairiuose departamentuose ir visokiose ministerijose priveista. Žinoma, kad kažkada vienuose rūmuose tilpo visa LTSR Ministrų Taryba, o šiandien šiuose rūmuose vienai ministerijai jau ankšta. Ir kokia jų visų galybė, didybė, garbė…
Ir visi jie rajūs kaip hienos. Jų nasrų nei kuolu užkimši, nei veržle užverši. Daugiau nei prieš penkiasdešimt metų tai pastebėjo ir Vincas Krėvė. Savo „Fragmentuose“ jis taip rašė: „Samprotavimai jo buvo tikslūs, kol nebuvo valdžioje… Bet kai tik patenka į valdžią, lyg jam avinas ausį užmina… Nori kuo greičiau atsisėsti į pelningą vietą, kad galėtų greičiau pralobti. Lietuvoje nebuvo nė vieno atsakingą vietą užimančio asmens, kuris ne būtų išėjęs apspjaudytas, kaip gobšus kyšininkas, nebūtų pasmerktas kaip savanaudis“.
Čia tenka garbų rašytoją šiek tiek patikslinti: prieš karą tik kai kurie valdininkai ėmė kyšius, o šiandien – tik kai kurie neima. Prisiminus praeitį, dar tenka pridėti, kad sovietiniai nomenklatūrininkai galėjo tik svajoti apie privilegijas, kokias turi mūsų šiandieniniai valdininkai. Palyginus su dabartimi, buvusios sovietinės specialiosios parduotuvės, specialios poliklinikos, pirtelės prie ežerėlių – tai tik kiškio ašara ryto rasoje. Panašumą tarp buvusių ir esamų valdininkų galima rasti tik veido spalvoje. Ir tų, ir anų ji išliko kaip SSSR valstybinė vėliava. Tai tik tiek.
Mūsų Vyriausybės vadovas per televiziją ir kitais kanalais linksmina tautą, kad mes jau atsispyrėme nuo pelkės dugno ir burbuliuodami kylame į maurais aplipusį paviršių, o kartu kyla ir auga Lietuvos ekonomika bei BVP. Tiesa, ne kiekvienam mirtingajam suprasti, kas tas BVP ir kodėl jis auga. Bet gal „runkeliams“ ir nereikia suprasti raidžių kratinio prasmės, o užtenka pasidžiaugti, kad kyla ir auga? Juk visi žinome, kad labai blogai, kai nebekyla.
Tiesa, dauguma piliečių to kilimo nejaučia. Ar tyčia sako, ar tikrai nejaučia, bet nejaučia, ir tiek. Premjeras irgi tą pastebėjo ir nuramino, kad ateis eilė ir pajaus. Juk mūsų pilietis nėra tiek surembėjęs, kad imtų ir nieko nejaustų.
Pagaliau, nieko neturinčių žmonių juk ir nėra: dalis jau turi daug pinigų, kiti – viltis išlošti, treti – svajonių šukes. O kol kas šilumą jaučia tik tie, kurie nusipelnė gyventi geriau pagal pridedamą sąrašą: Vyriausybės nariai, Seimo nariai, ministerijų valdininkai, jų pavaduotojai, patarėjai bei visi tie, kurie įsispraudė į aukštų valdžios vyrų užantį.
Šiandien valdžioje esantiems – vilos Ispanijoje, poilsis geriausiuose pasaulio kurortuose. Vienas seimūnas kažkada nusipirko būstą Ispanijoje vien tik tam, kad jam labai patinka žiūrėti į jūrą, po sočios vakarienės padūsauti apie prašvilpusią jaunystę ir gurkšnoti ispanišką vyną. O kur dar visokios draugų ir bičiulių kelionės, kelionėlės, žaidimai, pasišėliojimai… Juk linksmintis į kokią Švediją ar Prancūziją jie nebevažiuoja. Čia jiems kaip kaimyno Petro kiemas. Beveik visi rajonų merai tas „pelkes“ net po kelis kartus jau yra išbraidę. Reikia nerti ten, kur ne kiekvienas nušašėlis išgali. Sakysim, kad ir į Burkino Faso! Štai jums ir siurprizas – ne kiekvienas dar tokį vardą girdėjo, nes jis ne mūsų nosiai. Bet ką čia ta mūsų nosis, jei ir enciklopedijoje tokio vardo nerasime. O seimūnai rado, ir pašvilpk tu jiems. Rado ir važiuoja. Pasisemti patirties važiuoja. Žinoma, už visų mūsų pinigus…
Kitam garbiam valdžios vyrui šovė į galvą nenumaldomas geidulys vykti į Mongoliją – parsivežti medicinos paslapčių. Išgirdo, kad ten visas ligas išgydo kumelės mėšlu, užplikytu verdančiu vandeniu. Kas čia žino, gal ir teisybė. Nuvažiuos ir sužinos. Juk pabaigos neparašysi, jei dar pradžios nėra.
Tai, va, šitaip. Suprantama, kad visų mūsų valdžios vyrų šunkelių čia neišvardysime. Tai tik mikroskopinė dalelė tų gėrybių, kurias pažėrė mūsų ekonomikos ir BVP kilimas. Tiek to… Nekiškime daugiau nosies ten, kur dvokia. Eikime toliau.
Apipylus išrinktuosius pinigais, tauta gali didžiuotis savo biurokratais, kurių protelis jau seniai nesuvokia, kad gali būti doras, sąžiningas ir kilnus darbas. O praturtėti, atrodo, yra daug gražių ir nekaltų būdų. Sakysim, Marlene Dietrich didelius pinigus ėmė už blauzdas, o Greto Garbo – už blakstienas. Bet daugumai mūsų valdžios vyrų tas būdas yra per daug sudėtingas ir nepasiekiamas. Paprasčiau yra kiauliškai čiulpti iš valstybės iždo paskutinius syvus ir televizorių ekranuose begėdiškai maivytis, kad viskas kyla ir auga.
Tai, sakau, tas mūsų mielas klasikas teisingai pastebėjo, kad tie sraigteliai be valstybės yra niekas, o jei valstybė amžina, tai ir Jo Iškilencija Valdininkas yra nesunaikinamas kaip tarakonas ar kvailybė. Vincas Kudirka juos vadino kopeikoliubovais, o mes – šeškais vištidėse.
Antanas Rimša
