Garsaus publicisto Valatkos straipsnis apie Saviečių tradegiją turėtų būti privalomas visiems visuomenės mokslų studentams. Tai klaidingos argumentacijos, manipuliacijos, demagogijos pavyzdys, vertas ypatingo dėmesio, gal net mokslinio darbo. Kiekvienas žodis – lyg blizgantis aukso pakaitalas, kuriuo mikliapirštis plunksnos meistras gali išvilioti neatidaus skaitytojo pritarimą. Pateikęs vaizdingus klausymus „užkapstymui”, žurnalistas tarsi išmurkdo primytyvius priešininkus ir atveria akis kiekvienam bent kiek abejojančiam jo teisumu. Bet ar iš tiesų?
Štai pirmas klausimas. „Kaip tokį kaimyną įsivaizduojate Norvegijoje? Ką, turėdamas tokios „unikalios“ informacijos, kaip Rimas iš Saviečių, būtų daręs norvegas Axelis iš kokio Lerdalio kaimo? Ar ir jis būtų laukęs „Aftenposten“ reporterio, kad tai gražiai papasakotų?”
Iš tiesų, mums sunku, o gal net neįmanoma įsivaizduoti Norvegijoje kaimyną, tyliai stebintį, kaip girtas vyras muša žmoną, atiminėja iš jos pašalpą, gąsdina ir badu marina vaikus. Paprastas norvegas Akselis iš kokio Lerdalio kaimo tikriausiai tuojau pat praneštų policijai, vaiko teisių apsaugos tarnybai ar seniūnui. Bet ne todėl, kad yra daug jautresnis, sąmoningesnis, teisingesnis.
Jis padarytų tai todėl, kad net neabejoja, kad iš areštinės sugrįžęs girtuoklis Markusas nesuknežins jam nosies ir liks už tai nenubaustas. Jis žino, kad pagalba atvyks laiku ir pakvaišęs smurtautojas nesuspės jo sudeginti automobilyje. Jis yra tikras, kad net pačiu blogiausiu atveju jo šeima nenuskurs, gaus pakankamą paramą, o žmona, dirbdama vietos fabrikėlyje, turės galimybę išmaitinti vaikus.
Kadangi Lerdalio kaime vietinėje parduotuvėje alkoholio nenusipirksi (alkoholis Norvegijoje parduodamas specializuotose parduotuvėse), gerajam kaimynui Akseliui priklausomybė tokiems gėrimams negresia, savo žmonos jis nemuš, pašalpos nepragers ir vaikų neskandins.
Antrasis klausimas turėtų pakirsti prigimtinės šeimos šalininkus. „Tiems, kam per keturiasdešimt ir kuriems vertybė yra „tradicinė“ šeima, geriau jį praleisti. Kaip manote, kur į šulinį sumestiems kūdikiams ir dviem per stebuklą gyviems likusiems jų broliams būtų buvę augti saugiau – juos įsivaikinusių gėjų šeimoje ar purvinoje lūšnoje Saviečių kaimo budelio, kuris, kaimynės Dalios teigimu, „gėrė, kaip ir visi, – tada, kai turėjo pinigų“?”
Net ir Seimo nariai supranta, kad Saviečių kaimo budelio vaikams geriausia būti kuo toliau nuo tokio tėvo. Jie turi augti šalia savo motinos, jei ji normali, greta artimų žmonių, draugiškų kaimynų. Vaikai turi būti globojami atsakingų socialinių darbuotojų ir paslaugių savivaldybės tarnautojų.
Net ir tiems, kurie nėra girdėję apie Marko Regneruso tyrimus, nekyla abejonių, kad jei motina ar giminaičiai vaikais pasirūpinti negali, geriausia jiems būtų augti normalioje pilnoje šeimoje. Ten jie išmoktų motiniškos meilės, rūpesčio, tėviškos globos, atsakomybės. Geriau paprastoje trobelėje, darbščioje ir padorioje šeimoje, nei ištaiginguose namuose su karjeros aukštumose pražuvusiais globėjais. Geriau normalioje pasiturinčioje šeimoje, nei modernioje vienalyčių ar belyčių, bet turtingų tėvų bendrijoje, gyvenančioje tik jai pačiai priimtiną gyvenimą ir skiepijančiai tik jai pačiai svarbias vertybes.
Nejaugi vienalytėse porose nėra smurto, priklausomybių, moralinių degradų? Tokio išsilavinimo ir intelekto žmogui neatleistina daryti apibendrinimus, remiantis siaura asmenine patirtimi.
Trečiasis klausimas turėtų įtikinti bet kokį „litovcą”, kad baisesnio už jį patį nėra. „Kaip manote, ar tūkstantis sirų ir irakiečių krikščionių bei musulmonų pabėgėlių gali dar ką nors baisesnio už tai, ką padarė A.Bružaitė ir Aurelijus iš Saviečių, atnešti į Lietuvą?”
Mes jau matome, ką gali padaryti tūkstančiai pabėgėlių, atbėgėlių, atėjūnų ar perėjūnų. Dauguma jų jau rizikavo tiek savo, tiek vaikų gyvybe vardan geresnio ir staugesio gyvenimo, t.y. sukėlė realią grėsmę savo vaikų sveikatai ir gyvybei, o kai kurie net juos prarado drumstuose Egėjos jūros vandenyse. Negalime jų nei kaltinti, nei teisinti – nebuvome jų vietoje. Gyvename čia ir matome, kaip kasdien dešimtimis mūsų piliečiai skęsta krištolo skaidrumo degtinėje, gražiai nuspalvintose trauktinėse ir putojančiose alaus bangose. Pragertos sveikatos, beglobiai vaikai, keliuose sužeisti ir užmušti žmonės…
Viso pasaulio kanalai netiražuos šito kraupaus reginio, užsienio žiniaskaida net nepastebės Saviečių tragedijos, dėl šulinyje nuskandintų vaikų virš alkoholio gamintojų, platintojų ir jų rėmėjų nepakils bombonešiai. Žodžio virtuozai įsigudrins dėl visko apkaltinti šiaudadūšius kaimynus, vaikų seksualizacijos priešininkus ir net prigimtinės šeimos šalininkus. Puiki proga visiems lietuviams ir vėl prilipinti žydšaudžių etiketę ir užsimoti moraliniu bumerangu.
Į akis drėbtas „Mea culpa, mea maxima culpa“ privers pasijusti kaltais ir išsiplakti už tai, kad esame tokie baisūs, atsilikę ir kvaili. Ir nieko daugiau nedaryti – jokių draudimų, apribojimų, suvaržymų. Lai sprogsta žiniasklaida nuo kvaišalų reklamos, liejasi alaus ir vyno upės, tvinsta degtinės ežerai, trykšta šampano fontanai. Šou turi tęstis. Skęstančių gelbėjimas yra pačių skęstančių reikalas.
Eglė Mirončikienė
