Tai šventė, daugeliui atėjusi su vaikystės prisiminimais, rašytais laiškais Kalėdų Seneliui, dovanėlėmis po egle, šypsenomis, smagia nuotaika. Man asmeniškai Kalėdos kaip jausminė būsena, likusi nuo vatos gumuliukais papuoštos, mišku kvepiančios eglutės su tikromis žvakutėmis, nuo galingo vargonų gausmo ir jaukios, paprastai, be šiuolaikinių techninių stebuklų padarytos prakartėlės. Tai buvo šviesaus stebuklo laukimo emocija, kuri prasitęsdavo dar ilgai po Kalėdų, nes eglutė puošdavo namus iki pat Trijų Karalių.
Dabar viskas pasikeitę, tiesiogiai per televizorių iš Vilniaus Arkikatedros stebime Bernelių, arba Piemenėlių mišias, matome Popiežių šv.Petro bazilikoje Vatikane, džiaugiamės drauge su tūkstančiais Betliejuje, tampame dalyviais veiksmo, vykstančio netgi už tūkstančių kilometrų. Gal tai ir gerai, dar stipriau pajaučiame šventės visumą ir didingumą.
Kita vertus, technikos ir galimybių dėka šiek tiek prarandame lietuviams būdingo kaimiškojo paslaptingumo, tačiau juk viskas priklauso nuo mūsų pačių. Kiek jaukumo susikursime, kiek būsime nuoširdūs ir džiaugsmingi, tiek ir iš artimųjų to paties sulauksime, nes Kalėdos tam ir suburia šeimas, gimines, draugus. Kalėdos, o ypač Kūčių vakaras, tuo ir ypatingas, kad įvyksta tylus, jaukus, džiaugsmingas bendrabūvis. Kaip Popiečius Pranciškus neseniai teigė, šeima yra vieta, kurioje išmokstame vertinti savo ir kitų dovanas, mokomės meno gyventi kartu. Didžiajai mūsų daliai šeima yra vieta, kurioje pradedame „kvėpuoti“ vertybėmis ir idealais, realizuoti savo dorybių ir meilės potencialą.
Šių Popiežiaus žodžių prasmė ypač svarbi dabarties dinamikos, prakticizmo, komercializmo, netgi vertybių suvulgarinimo laikais. Štai kad ir daug kartų apšnekėti šurmuliai prekybos centruose, Jie prasideda netgi gerokai prieš Adventą. Pasipiktinimui medžiagos pakanka, nes šalia virtuvės rakandų ar automobilių padangų siūlomos šventųjų statulėlės, angeliukai ir kitokia šventinė atributika. Tačiau ir čia viskas santykinai, viskas juk priklauso nuo mūsų pačių, kaip į tai pažiūrėsime. Štai ateiname į tokį centrą, pasitinka smagios, melodingos kalėdinės muzikos ir suvirpa laukimo jaudulys. Pradedi dairytis dovanėlių, norisi kuo tikresnio džiaugsmo suteikti artimiesiems, o ypač vaikučiams. Ar tai ne Adventas, ar tai ne meilė? Pavadinčiau, modernus Adventas – Kalėdų jau laukiame, kitiems džiaugsmą jau ruošiame. Be abejo, visada tarp darbų, rūpesčių rasime ir minutę kitą ramesnei, gilesnei minčiai. Tokie dabar laikai, tenka mokėti, privalu norėti ir viską suderinsi. Niekas niekam neprieštarauja.
Popiežius Pranciškus kalbėjo: „Daug žmonių, skubėdami pasitikti Kalėdas nervinasi dėl visko, ko dar nepadarė rengdamiesi šventėms“, – ir pridūrė: „Galvokite apie visus tuos gerus dalykus, kuriuos jums davė gyvenimas“. Suvokus šiuos paprastus žodžius neįmanoma neprisiminti tokių stebuklingų reiškinių, kaip „Maisto Bankas“, „Maltos Ordinas“, „Caritas“ ir kitų, kurie Kalėdas kuria visus metus. Tai yra nuostabu, nes jų veikla nėra vienadienės akcijos. Jų Credo – padėti artimam savo, kurti gyvenimo džiaugsmą sunkiai gyvenantiems, vyresniems žmonėms, negailint laiko ir jėgų. Žinau daug žmonių, savanoriaujančių tose organizacijose, darančių žmonėms ir tuo pačiu patiems sau gera.
Kalėdos – džiaugsmo metas. Sveikinkimės, linkėkime. Laikmetis toks, daug sveikinimų skrieja el.paštu, SMS‘ais. Tačiau kaip smagu gauti ranka rašytą nuoširdų žodį! O sveikintis galime ne tik savaitę ar dvi prieš Kalėdas bet ir po jų iki pat Trijų Karalių, atvykusių pasveikinti gimusį Jėzų. Tame tarpe ir su Naujaisiais, ir su Saulėgrįža. Švęskime, nes iš esmės tai yra viena didelė bendra Gimimo, Pradžios, Naujų vilčių ir Šviesos grįžimo šventė, kaip sakė K.Donelaitis: „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą…“ Tad džiaukimės!
Mečislovas Zasčiurinskas
