Krescencijus Stoškus
N. Sadūnaitės Mirtis privertė galvoti apie gana mįslingus dalykus: 1) Kiek mažai pasaulyje yra tikrų krikščionių? ir 2) Ką reiškia krikščioniui mylėti priešą?
Pirmąjį klausimą kėlė ne vienas vienuolis, teologas ir filosofas. Kjerkegoras jį svarstydamas sukūrė ištisą filosofiją. Vienuolė Nijolė išėjo… Ar šiandien turime savo krašte tokį žmogų, kuris galėtų ją pakeisti. Juk ne dėl to ją čia mėginame pagerbti, kad ji 1975 m. Aukščiausiajame teisme pasakė: „visus myliu kaip savo brolius, seseris“ ir numirė per šv. Velykas. Per visus Nepriklausomybės metus mes turėjome daugybę progų pamatyti savo akimis ir išgirsti, ką jai reiškia „mylėti priešą“.
Ją labiausiai išgarsino tragiškas nelaimingos mažametės Deimantės likimas. Tai ji Garliavoje, Klonių gatvėje, ėmėsi krikščioniško mergaitės auklėjimo. Tai ten ji nepaliaujamai meldėsi, kai prasidėjo teisėjos Venckienės policiniai persekiojimai, o galų gale prievartinis mergaitės pagrobimas bei pradanginimas. Tai ji aktyviai įsitraukė į mitingus prie Prezidentūros ir „tiesos“ ieškojimo akcijas.
Kadangi iki šios dienos Deimantės likimas tebėra viena iš didžiausių Valstybės paslapčių, Laisvės premijos įteikimo proga sesuo Sadūnaitė visą savo kalbą Seime paskyrė prašymui, kad valdžia galų gale atsakytų, „ar Deimantė gyva?“ O atsakymas buvo vienintelis – surikimas iš balkono „Nemeluok!“ Ir tai buvo pasakyta tikriausiai nė karto gyvenime nesumelavusiai vienuolei, vienai iš nedaugelio tikrų Lietuvos krikščionių.
Atsakymui į antrą klausimą gal užteks pagalbinio klausimo: Negi šitokiu elgesiu vienuolė Nijolė sulaužė savo krikščionišką nuostatą „mylėk savo priešą“?
