Jau kuris laikas įvairių, beje, ideologiškai skirtingų šalių apžvalgininkai vieningai sutaria atkreipdami dėmesį, į tai jog Lietuvos visuomenė šiuo laiku, o ypač jos inteligentija yra nepaprastai silpnos, kad pajėgtų veiksmingai įtakoti savo Valstybės politiką, jos raidą ir gyvybiškai svarbius sprendimus.
Šitokį bejėgiškumą, jų nuomone, sąlygoja idėjinis susiskaldymas, visuomenės susisluoksniavimas, bendro, vieningo tikslo trūkumas ir stebėtinas Valstybės prioritetų nematymas.
Tai nulėmė padėtį, kurioje jau daugiau nei du dešimtmečius itin energingai ir intensyviai kovojame vieni su kitais tarpusavyje dėl aklų asmeninių ambicijų, vietoje to, kad visi drauge nukreiptume savąją energiją ir intelektą Lietuvos valstybingumo politiniams ir ekonominiams pagrindams, savarankiškumui ir bendram gerbūviui stiprinti. Atvirai perspėja, kad įvairiausios užsienio valstybės ir jų specialiosios tarnybos išmaniai naudojasi šitokiu Lietuvos visuomenės susiskaidymu į daugybę smulkių dalių ir tarp jų niekaip nesibaigiančia priešprieša. Perspėja, kad šitokia padėtis natūraliai stabdo Lietuvos Valstybės vystymąsi, realaus ekonominio ir energetinio savarankiškumo įgijimą, skatina emigraciją, darbo jėgos ir intelekto nutekėjimą, visuomenės senėjimą, ekonominių ir socialinių garantijų mažinimą gyventojams.
Energetinė nepriklausomybė, lygiai kaip ir energetinis saugumas, nūdienos laikais ne tik reikšmingos sąvokos, bet ir itin svarbūs klausimai, kuriuos kiekviena save gerbianti valstybė ir jos visuomenė privalo išspręsti pirmučiausiai.
Todėl kyla nuostaba: negi mes patys to nematome ar tiesiog nenorime žinoti tiesos ir bevelijame toliau misti iliuzijomis, klaidžiodami saviapgaulės patamsiuose?
