Ignas Vėgėlė
Vakar buvo pasirašyta koalicijos sutartis. Joje S.Skvernelis – Seimo pirmininkas, G.Paluckas – ministras pirmininkas, 9 ministrai – socialdemokratams, 3 ministrai – Nemuno aušrai ir 2 – demokratams. Koaliciją sudarys didelė 86 Seimo narių dauguma, labai nedaug trūksta iki politologų vadinamos „konstitucinės daugumos”: Konstitucijai pakeisti reikia 94 balsų. Vadinasi, valdantiesiems tetrūksta 8 balsų iki teisės keisti net ir Konstituciją.
Formaliai – stipri dauguma, galinti įgyvendinti visus ambicingus tikslus. Pagal pasidalintas ministerijas /atsakomybės sritis/, pavyzdžiui, teisę pasiimti „visas sukauptas lėšas iš karto” antrosios pakopos pensijų fonduose (socialdemokratai – socialiniai reikalai bei finansai), KGB sąrašų išviešinimas (Nemuno aušra – teisingumas) ar iki 2028 m. pagaminti 100 proc. elektros energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių (demokratai – energetika). Įspūdinga? Bet ar realu?
Tikrovėje ši dauguma yra pažeidžiama, dėl nesuderinamų programų bei jau pažeistų įsipareigojimų rinkėjams. Vietoje balto lapo – triukšmas dar net nepradėjus dirbti.
Apie principinį rinkiminių programų nesuderinamumą beveik nekalbama, visą viešąją erdvę užpildžius paskaloms apie skirstomus postus. O būtent laukiami pokyčiai, o ne postai žmonėms yra svarbiausi. Štai Nemuno aušra skelbė Igničio akcijų išpirkimą iš privačių asmenų, nacionalinio banko „Vytis” kūrimą, 2 metų moratoriumą mokestiniams pokyčiams ar net 4 metų moratoriumą reformoms švietimo, mokslo ir sveikatos srityse. Demokratai skelbėsi įvesią bazines universalias pajamas ir t.t.
Šie ir kiti principiniai konkrečių partijų programiniai tikslai, panašu kad liks tuščiais tų partijų pažadais, panašiai kaip Nemuno aušros priesakai priešintis „deep state” bei globalizmo idėjoms, Blinkevičiūtės priesakais būti premjere ar socialdemokratų pažadais nesusidėti su Nemuno aušra.
Pastarosios lyderio Žemaitaičio situacija tampa vis labiau nepavydėtina. Konstitucinis teismas konstatavo, kad jis demonstravo neapykantą asmenims dėl jų tautybės, o šie veiksmai buvo akivaizdžiai sąmoningi, tikslingi ir sistemingi.
Šiuo metu teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje Žemaitaitis kaltinamas neapykantos skatinimu ir kurstymu prieš žmonių grupę dėl jų tautybės bei viešu pritarimu tarptautiniams nusikaltimams. Netrukus Generalinė prokuratūra kreipsis į Seimą dėl Žemaitaičio neliečiamybės panaikinimo. Kad šis skandalas neplistų Seime, koalicinėje sutartyje įtvirtinta Žemaitaičio pareiga nedelsiant atsisakyti neliečiamybės, nelaukiant Seimo tyrimo komisijos sudarymo.
Tačiau nenuvertinkime konservatorių. Jų meilė valdžiai tokia didelė, kad apie šį „antisemitizmo gaivalą” skelbs ne tik Lietuvoje, bet ir visame vakarų pasaulyje tol, kol šalia Žemaitaičio pavardės užsienio spaudoje atsiras užrašas „antisemitas”. Ir kas kad konservatoriai kenks ne tik konkrečiam asmeniui, bet visų pirma – visai Lietuvai. Juk ne pirmas kartas.
Ar galėjome susitarti dėl kitokios koalicijos?
Žinoma. Socdemų, demokratų ir valstiečių koalicija su Nemuno aušros palaikymu būtų stabilesnė, rezultatyvesnė Lietuvos žmonėms ir geresnė visoms kartu dirbančioms partijoms. Be to, sulauktų mažesnio išankstinio opozicijos spaudimo. Derybų pradžioje Nemuno aušra viešai sutiko nepasiskelbti opozicija, bet ir nebūti valdančiojoje daugumoje – likti Seimo mažumoje, kuri palaikytų svarbius darbus Lietuvai. Tačiau toks rezultatas galėjo būti tik vienu atveju – jei LVŽS pirmininkas derybose būtų realiai atsitraukęs, tuo parodydamas, kad derybos nevykdomos vien partinės vertikalės fone. Nors jis nedalyvavo derybose, bet „vairavo nuo galinės sėdynės”.
Derybų partneriams tai buvo visiškai akivaizdu ir nepriimtina. O tie partneriai – asmeniškai jo įžeisti ir ne po vieną kartą: nuo tariamų „melagių”, „išdavikų” iki „korumpuotų”. Todėl dėl nesėkmingai LVŽS ir visai Lietuvai susiklosčiusių derybų rezultatų nereikia kaltinti nei S.Skvernelio, nei R.Žemaitaičio ar G.Palucko. Turiu vilties, kad stiprūs LVŽS politikai šį kartą padarys tinkamas išvadas dėl smingančių ideologiškai tvirtos partijos reitingų ir trečio pralaimėjimo iš eilės šiais metais – Europos Parlamento ir Seimo rinkimų, koalicijos derybų.
Ar yra patogi išeitis?
Po vakarykščių Prezidento pareiškimų, kad jis netvirtins Nemuno aušros siūlomų kandidatų į ministrus, taip pat kandžios replikos, kad „nežinau, kas iš save gerbiančių žmonių norėtų tapatintis su šios partijos lyderiu”, kyla grėsmė visai koalicinei sutarčiai. Tokia Prezidento reakcija suprantama: Nemuno aušros pirmininkas turi „reikalų” su teisingumo sistema, kurios valdymas pagal koalicinę sutartį ir yra priskirtas šiai partijai. Interesų konfliktas užprogramuotas. Tikrai bus sunku rasti profesionalą, kuris sutiks tokiomis sąlygomis darbuotis.
Prisiimti atsakomybę Vyriausybėje už minėtas sritis galėtų jungtinė LVŽS frakcija. Būtent Seimo frakcija, o ne partija. Manau, tai – vienintelis būdas išvengti asmeniškumų derybose ir tolesniame darbe. Būtent šiose srityse (žemės ūkis, aplinkosauga ir teisingumas) jungtinė LVŽS frakcija turi kompetentingų profesionalų komandą tiek Seime, tiek ir už jo ribų.
Nauda visiems: Konstitucinė dauguma Seime, esant poreikiui leidžianti keisti Konstituciją ir Konstitucinius įstatymus (Rinkimų kodeksą ir pan.). Nemuno aušra išvengia interesų konflikto, o itin plati dauguma Seime gerokai prislopina šią koaliciją lydėsiantį „antisemitinį prieskonį”. Jungtinė LVŽS frakcija įgyvendiną savo rinkimų programos svarbias dalis. Koalicinė sutartis nekeičiama, o papildoma protokolu, užtikrinant daug sėkmingesnį koalicijos veikimą.
Norėtųsi, kad Lietuvos ateitis ir sėkmė, o ne politiniai išskaičiavimai ar ambicijos šį kartą imtų viršų.
