Eilinį kartą nuo pirmadienio nutariau keisti gyvenimą. Kadangi vis dar neateina mano eilė tapti oficialiai pripažintu patriotu, panorau pasidaryti demokratu. Tokiu, kaip mūsų parlamentarai.
Kokių tik demokratų nėra ar nebuvo mūsų Seime. Socialdemokratai, liberaldemokratai, darbo demokratai, krikščionys demokratai, centro demokratai, konservatyvūs demokratai ir šiaip sau demokratai.
Tai bent vyrai, tai bent moterys! Mandagūs, tolerantiški, protingi, humaniški. Ir NATO jiems -demokratijos garantas. Ir serbų, irakiečių, afganistaniečių, libiečių bombardavimas – taikos ir demokratijos misija. Kapitalizmas – demokratijos ir civilizacijos viršūnė. 0 jau rinkos ekonomika – ir demokratija, ir duona jų kasdienė.
Ar pavyks man pasiekti tokių aukštumų? Trukdo tas baisus sovietinis mąstymas. Suprantu, kad skaičiuoti pinigus svetimoje kišenėje yra tipiškas sovietizmas, bet vis knieti palyginti savo mokytojišką algą su kokio nors valdininko ar mafijozo uždarbiais. Deja, tokiai sovietinei liekanai, kaip aš, net ir kyšių niekas nesiūlo.
Dar baisiau, kad vis trokštu surasti parduotuvėse pigesnių prekių, mažiau mokėti už karštą vandenį ir šilumą. Jei kas sužinotų apie tuos mano slaptus norus, kaip mat pasakytų, jog pasiilgau pigios dešros, ir šitaip prikaltų prie gėdos stulpo.
Bet dar blogiau, kad vakarais negaliu žiūrėti per televizorių nuotaikingų „siaubiakų” ir „milijonierių”. Nervai neišlaiko. Dėl šios priežasties galiu būti apskelbtas euroskeptiku. 0 tai jau būtų diagnozė! Atvažiuotų žmonės su baltais chalatais ir išvežtų nežinoma kryptimi. 0 ten dar, neduok die, sužinos, jog gyvenu sovietiniame name ir vaikštau sovietiniais šaligatviais šalia sovietinio pastato, kuriame posėdžiauja mūsų parlamentarai! Tada ne tik žmonės baltais chalatais, bet ir su žaliom uniformom gali susidomėti mano asmenybe.
Taigi, ką daryti? Kaip tapti demokratu?
Supratau, jog pirmiausia reikia suvokti demokratijos esmę. Pasitariau su pažįstamu politologu (žinoma, demokratu). Ir viskas tapo aišku. Pasirodo, tai gana paprastas dalykas.
Daug prekeivių – tai turgus. Daug „psichų” -tai beprotnamis. Daug nusikaltėlių – tai kalėjimas arba šv. Marijos žemė. Daug moterų – viešnamis. 0 daug partijų – tai demokratija. Kuo daugiau partijų, tuo daugiau demokratijos.
Tiesa, kilo tam tikrų neaiškumų. Jeigu visos tos partijos demokratinės, koks tada skirtumas: daug partijų ar viena? Pasirodo, yra kairesni ir dešinesni demokratai. Aišku, yra ir centro demokratai. Bet tai dar ne viskas. Vieni demokratai, pasirodo, demokratiškesni nei kiti. Yra ir tokių demokratų, kurie tik apsimeta demokratais, o iš tikrųjų jie -jokie ne demokratai. Kai kurie demokratai net supranta, kad kiti demokratai yra netikri demokratai, bet, būdami tikrais demokratais, apsimetėlių negali pavadinti ne demokratais. Nes tai būtų labai nedemokratiška. Tai būtų sovietinis mąstymas, kurio, kaip man paaiškino politologas, demokratai labiausiai bijo.
Žodžiu, demokratai yra demokratai ne todėl, kad jie demokratai, o todėl, kad bijo būti ne demokratais. Vadinasi, jie tokie pat žmonės, kaip aš! Aš irgi bijau. Aš bijau, vadinasi, aš demokratas! Jei išspausdins šį mano rašinį, bijosiu dar daugiau, – vadinasi, visiškai sudemokratėsiu!..
