Jolanta Blažytė
VDU profesorius Šarūnas Liekis sako, kad Lietuvos viešosios erdvės permainos primena Kinijos kultūrinę revoliuciją su visais jos chunveibinais, kuriuos šiuo metu atstovauja neoliberaliosios ideologijos komjaunuoliai. Ir šie komjaunuoliai yra dar radikalesni už buvusius tarybinius.
„Deja, kyla pagrįstų baimių, kad besidangstant progreso šūkiais bandoma siekti kito tikslo – diskriminuoti, marginalizuoti ir išstumti kitaminčius. Politikoje, švietime ir žiniasklaidoje norima įtvirtinti vienintelę ideologiškai „teisingą“ nuomonę.
Lietuvos piliečiai, prisimenantys tarybinės sistemos realijas, puikiai mato, kas vyksta. Šalyje klesti persekiojimo baimė dėl savo nuomonės reiškimo. Kas netiki, tegu žvilgteri į piliečių nuomonių apklausų rezultatus.
Kita vertus, šalies gyventojai yra psichologiškai neatsparūs ir lengvai pasiduoda indoktrinacijai. Propagandos priemonėmis bandoma išstumti viską, kas nemalonu ir nenaudinga įtakos grupėms.
Be propagandos, cancelinimo Lietuvoje paplito ir neformalus spaudimas politinei sistemai per „įtakotukus“. „Įtakotukai“ tapo šalies politinio gyvenimo dalimi, toleruojama Seimo daugumos.
Pavyzdžiui, jie tapo svarbūs nesenoje Lietuvos komunistų partijos narių medžioklėje, kurią organizavo buvę komunistai ar nepriimti į partiją.”, – rašo prof. Šarūnas Liekis.
Dabar natūraliai kyla klausimas: “o ką su tais chunveibinais daryti?”
Mano atsakymas nuskambės keistokai: “gal tiesiog leisti jiems būti? “
Kad ir kaip kažkam nepatiktų, bet taip jau yra, kad šioje žemėje turi teisę būti kiekvienas tarakonas, kiekvienas graužikas ir kiekvienas chunveibinas. Tik klausimas, kaip mes juos įsileisime į savo gyvenimą? Ar apskritai juos reikia įsileisti: į savo mintis, į savo pyktį, į savo reakcijas, į savo matymo lauką?
Kad būtų paprasčiau suprasti, ką norėjau tuo pasakyti, tiesiog brūkštelėsiu kelis prisiminimus iš savo studijų laikų:
Rudens semestro pradžia KTU (tuomet KPI). Studentai savanoriškai-privaloma tvarka vežami į kolūkius kasti bulvių. Bulvės bulvėmis, tačiau tuometinis studentų apgyvendinimas apleistuose pastatuose buvo tarsi pirminis jų gyvenimo sunkumų krikštas.
Prisimenu ir aš: kažkoks kambarys su dešimčia “geležinių” lovų, kuriose įsitaiso 10 mano grupiokių ir…. tikra Valpurgijos naktis su siautėjančiomis žiurkėmis. Žiurkės tiesiog lipte lipa į lovą. Kažkuri grupiokė cypia, kažkuri knarkia (ach, turėjo gi kažkas ramius nervus), kažkuri baimę ramina aronijų vyneliu. Tuo tarpu aš, palindusi po antklode, strateguoju problemos sprendimą.
O kai sprendi, tai ir išsprendi. Sekančią dieną susirandu statybininkus, kurie atsinešę skardos ar švitrinio popieriaus, užkala visas įmanomas kambario skyles -tiek sienose, tiek grindyse. Problemos nebelieka. Žiurkės į mūsų kambarį nebeprasiveržia.
Šiuo metu lygiai tą pačią strategiją taikau ir į mano gyvenimą lendantiems chunveibinams: ir tiems, kurie mane įtikinėja, kad valdžios kritika yra valstybės negerbimas ir tiems, kurie kartas nuo karto vis mane kur nors pasiunčia: tai į Sibirą, tai paskui kažkokius laivus, tai į kokius nors gerų mergaičių kursus.
Tuomet aš tiesiog su skarda ir su švitriniu popieriumi užsikalu savo dėmesio lauką….Chunveibinai kažkur yra, bet mano gyvenime jų nėra….
Tai mano nepriklausomybė. Tai mano laisvė. Tai mano pasirinkimas.
Viskas įmanoma, nes savo realybę mes kuriamės patys: ar su chunveibinais ar be jų.
Žinoma, negalima leisti, kad chunveibinai liptų mums ant galvos, reikia nubrėžti jiems ribas. Bet, kaip bebūtų nemalonu, pasaulyje turime tilpti visi: ir adekvatieji ir chunveibinai. Na, ir tarakonai žinoma.
O nubrėžti ribas labai paprasta: tiesiog nebereikia į valdžią rinkti tų, kuriems tie patys chunveibinai yra atramos taškas.
Matykime, supraskime, suvokime. Ir švęskime tikrą nepriklausomybę: nuo savo baimių, nuo parazitinių ideologijų, nuo propagandos, nuo nereikalingų reakcijų ir nuo įsitikinimų, kad kažkas gali mums uždrausti kalbėti ir mąstyti.
