Ką tik paminėjome Sąjūdžio įsikūrimo dvidešimt penkerių metų jubiliejų. Ta proga buvo išsakyta daug minčių, pastebėjimų. Tačiau vienas, mano nuomone, anaiptol ne nereikšmingas klausimas, nuo kurio didžia dalimi priklauso teisingumo, valdžios atsakomybės galimybė ir iš to išplaukianti valstybės bei žmogaus gyvenimo gerovė – liko šone. Sąjūdžio programoje buvo deklaruotas ir demokratinės daugiapartinės sistemos sukūrimas. Tai vienas iš demokratijos garantų ir svarbus elementas demokratiniams, sąžiningiems rinkimams.
Tačiau pastaraisiais metais politinėje sistemoje stebime pastovų regresą. Tiksliau – demokratinės daugiapartinės sistemos naikinimą – atsikračius neparlamentinių nesisteminių partijų, sukti dvipartinės sistemos link.
Dar ne taip seniai Prezidentės iniciatyva koreguotas partijų ir rinkimų kampanijų finansavimo įstatymas Seime esančioms partijoms suteikė papildomų privilegijų: ypatingą teisę naudotis biudžeto pinigais. Dabar, Sąjūdžio dvidešimtpenkmečio išvakarėse, pasirodė naujas užmojis kaip kuo greičiau išmesti neparlamentines politines organizacijas už borto – reikalavimas 3000 narių partijų registravimui. Viešai deklaruojami tokio sprendimo motyvai gražūs – neva apsunkinti naujų atsitiktinių partijų kūrimąsi. Tačiau patirtis rodo akivaizdų Seimo partijų siekį taip atsikratyti nepatogių neparlamentinių politinių organizacijų konkurencijos.
Prieš daugiau kaip dešimtmetį partijų registravimui narių skaičiaus kartelė jau buvo pakelta: nuo 400 narių padidinta iki 1000. Tačiau po šių pataisų naujų partijų kūrimasis tik suintensyvėjo. Juolab, kai partijai susikurti tereikia vado, svarbiausia, valdančio dideles pinigų sumas. Beje, šiandien didesnė pusė Seime esančių partijų būtent yra tie politiniai naujadarai, kurie susikūrė po reikalaujamo narių skaičiaus padidinimo.
Narių skaičius partijų registracijai gali būti didinamas ir iki 3000 narių, tačiau turi būti užtikrinta konkurencijos galimybė rinkimuose tarp visų veikiančių ir rinkimuose dalyvaujančių politinių organizacijų, nes tik taip bus garantuota konstitucinė rinkėjo teisė gauti informaciją ir turėti pasirinkimo galimybę rinkimuose. Juk nėra nei demokratijos, nei sąžiningumo rinkimuose, jei rinkimams registruojasi 15-18 sąrašų, o rinkėjai temato ir tegirdi tik apie 5-6, tai yra, informaciją gauna tik apie tas partijas ir kandidatus, kurie valdo didžiulius pinigus ir išsiperka žiniasklaidą.
Todėl keliant reikalavimą didinti narių skaičių, turi būti tvarkomas partijų ir rinkimų kampanijų finansavimo įstatymas. Jei veikiančios neparlamentinės politinės organizacijos negauna jokio biudžetinio finansavimo, tai jo turi negauti ir Seime esančios partijos. Tuomet visos veikiančios politinės organizacijos išsilaikytų iš nario mokesčio ir 1 procento gyventojų pajamų mokesčio paramos. Net ir tokiu atveju Seime esančios partijos turėtų pranašumą tiek įnašų kiekiu, tiek jų dydžiu. Be to, ir tarp rinkimų parlamentinės partijos susilaukia žymiai didesnio žiniasklaidos dėmesio. Tam tikra biudžetinio finansavimo dalis, kurią dabar gauna Seimo partijos, galėtų būti skirta rinkimų kampanijoms finansuoti. Taip būtų žengtas bent vienas žingsnis link demokratijos.
Didžioji dalis pastarojo meto priimtų partijų ir politinių kampanijų finansavimo įstatymo pataisų bei dabartiniai siūlymai rodo tik vis didėjančią Seimo partijų baimę. Rinkėjų, konkurencijos baimę, baimę prarasti valdžią, postus, įtaką, materialinę gerovę taip pat ir biudžetinį finansavimą.
Arvydas Akstinavičius, Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
