Jonas Ivoška
Su antraštine nuostata neparlamentiniai partiniai dariniai siekia telkti naują „didžiąją” koaliciją Seimo rinkimuose. Kalbantis su bandomos burti koalicijos šalininkais nepavyko užčiuopti ką nors iš esmės naujo jų programiniuose siekiuose. Kadangi „koalicininkai” geidžia ne pokyčių valstybingumo kultūroje, o personalinio atsinaujinimo Seimo sudėtyje (Seimo senbuvių vietoje matyti save), jiems tikėtis sėkmės, nepasiekus abejingųjų rinkėjų įsiliejimo į balsavimo procesą, beviltiška. Tad esamomis sąlygomis tikinčių reikšmingesniais pokyčiais šalies parlamente viltys neabejotinai bergždžios.
Tie balsuotojų „batalionai”, kurie turi savo „vadavietes”, nepaiso jokių numylėtinių nuodėmių ir stabiliai balsuoja už tuos pačius. Tol, kol nepakils nuo sofučių pasyvioji tautos dalis, jokiai naujai koalicijai neatsiras vietos Seimo daugumoje.
Per ilgus atėjūnų viešpatavimo metus įpratusį prisitaikyti lietuvį patraukti visuomeninės savivaldos įgyvendinimo link – sudėtingas uždavinys. Tam mūsuose reikalinga kokia nors reikšminga paskata iš išorės. Manantys, kad be gorbačiovinės „perestroikos” lietuviai būtų plačiau atvėrę akis žvilgsniui į nepriklausomybę, naiviai klysta.
Mums, pilietinės visuomenės šalininkams, piršosi mintis, kad nepriklausomybės regimybę pažinusi nauja tautiečių karta jau įgijo kokį nors pilietinės savivaldos poreikį. Tačiau pasigilinus paaiškėjo, kad pedokratija neveda teisingesnės šalies valdysenos kryptimi. Pastarojo laikotarpio gyvenimo patirties stokojantys žmonės pokyčius visuomenėje sieja ne su humanizmu ir pilietinės visuomenė vertybėmis, o su žmogaus nužmoginimo galimybėmis. Galbūt dėl tokių jaunimo vertybinių orientacijų ir nepavyksta suburti naujo tipo politinės jėgos, kuri siektų, jog ten, kur tvarkomi viešieji ištekliai, reikalingas teise ginamas žmoniškasis padorumas.
Suprantant, kad visos naujovės žmonių priimamos įtariai ir atsargiai, pilietininkų iniciatyva buvo parengta ir išleista monografija. Joje paviešinti ne tik aktualesnių pilietinės visuomenės vertybinių nuostatų doktrininiai akcentai, bet pateikti ir norminiai tautos savivaldos įgyvendinimo modeliai (naujos LR Konstitucijos projektas). Tačiau politinių partijų vedliai tuo visiškai nesidomi. Jiems svarbu, kaip neįgyvendinamais pažadais apmulkinti lengvatikę liaudį ir patekti prie viešųjų išteklių (biudžeto lėšų) skirstymo.
Tamstos neparlamentinių partijų vadovai, kol neaktualizuosite konstitucinės revoliucijos idėjos, kuri būtų orientuota į pilietinės daugumos, o ne klaninius ar gyvenimo patirties neturinčių pseudonovatorių interesus, ir nepakelsite vangiosios piliečių dalies nuo sofučių, nesitikėkite sėkmės. Nesudominus pasyviosios tautos dalies kitokia šalies valdysenos idėja, neatsivers jums Lietuvos parlamento rūmų durys.
