Angelina Zalatorienė
Kai kurie žmonės (kai kurie? Kažin, kaip jūs?) mėgsta kriminalinius pranešimus, siaubo ir kovinius serialus, gilinasi į informacijas apie žmonių nelaimes, tragedijas, sprogimus, lėktuvų katastrofas, karus ir kitas nelaimes. Tokiu būdu jie prileidžia teorinę galimybę patys pakliūti į katastrofą.
Bet ne visi. Tikrai ne visi. Yra žmonių, kurie nesidomi naujienomis ir įvykiais, kurie jų neliečia, kurie vykstantys kažkur ir su kažkuo. Jų nejaudina kažkur paskendęs laivas ar sudužęs lėktuvas. Jie gyvena savo erdvėje. Jie ramiai išklauso informaciją. Ir ramiai pavalgęs vakarienę eina ilsėtis. Jiems savų rūpesčių per akis.
Jeigu žmogaus gyvenimas nėra prisotintas rūpesčiais ir išgyvenimais, jis jaučia kažkokią tuštumą ir tada stengiasi ją užpildyti dėmesiu svetimiems įvykiams, stichinėms nelaimėms, katastrofoms. Ir tuo pritraukia sau realią destruktyvių jėgų grėsmę. Jėgų labai stiprių ir agresyvių. O jeigu jau susidomėjai negatyvia informacija, tai ji prie žmogaus limpa kaip prie magneto, ir jis negatyvo gauna su kaupu.
Iš pradžių žmogus mėgina vaidinti nekalto pašalinio stebėtojo vaidmenį. Na, metaforiškai katastrofą įsivaizduokime kaip sportinį žaidimą. Tarkime, sėdi pilietis tribūnoje ir stebi futbolo varžybas. Žaidimas jį vis labiau įtraukia, jis jau rėkia, trypia, mosikuoja rankomis. Galiausiai bėga į aikštelę, blaškosi, laksto, įsitraukia į žaidimą, tikisi gauti kamuolį, pagaliau jį gauna. Ir štai, stebėtojas nejučia tampa žaidėju. Kitaip tariant, jis tampa katastrofos auka. Nes katastrofa tapo jo gyvenimo dalimi. Jis pats priima aukos likimą, pats materializuoja nelaimės variantą. Be jokios abejonės, jis nenorėjo tapti galima auka, tačiau dėsninga logika jį prie to privedė. Tikimybė, kad toks žmogus tam tikru laiku atsidurs tam tikroje vietoje, nelaimės vietoje, yra didesnė už vidurkį.
Tačiau…
Tačiau, jeigu jūs ignoruosite destruktyvių jėgų „kibinimą“, tikimybė, kad jūs pakliūsite į katastrofą, yra artima nuliui.
Mes gyvename ne vieni, ne izoliuoti. Daugybė žmonių, patys to nesuvokdami, gali spinduliuoti negatyvią informaciją, ja dalintis, skleisti. O bandos instinktas gali sukurti lavinos tipo energiją, kuri įtraukia kitus kaip sūkurys. Visi žinome apie jūroje susidarančius pavojingus sūkurius. Mus gali įtraukti. Kaip išvengti?
Ką daryti?
Mums reikia stengtis būti kuo toliau nuo sūkurio centro.
Ką tai reiškia ?
Tai reiškia, neįsileisti į save informacijos apie katastrofas ir nelaimes, neišgyventi, neaptarinėti, nesidalinti jomis.
Neįsileisti į save, tai nereiškia tos informacijos vengti ar priešintis, nes tada ji dar labiau lįs prie jūsų.
Neįsileisti į save, tai reiškia savyje įjungti ignorą. Tai reiškia , neigiamą informaciją ignoruoti, į ją nereaguoti. Savo dėmesį nukreipkite į linksmas TV programas ar knygas.
Girdžiu, kad kažkas niurna – man neišeina, man niekaip nesigauna ignoruoti, aš nemoku, aš toks jautrus. Ką gi, tokiu atveju pasikliaukite Angelu- sargu.
Bloga nuojauta – neskriskite lėktuvu.
Pamenat, kai griuvo JAV Dvyniai bokštai, buvo daug pavyzdžių, kaip kažkas vėlavo į darbą: moteris apsiliejo palaidinę kava ir grįžo persirengti, kažkieno mama susirgo, kažkas pamiršo raktą, kažkas pats susirgo, kažkas vedė vaiką į darželį…
Tarybiniais laikais buvo lėktuvo katastrofa skrydyje Vilnius-Maskva. Žuvo daug mūsų gydytojų pediatrų, vykstančių į konferenciją. Buvo žmogus, kuris pavėlavo į lėktuvą, deja, valgydamas žuvį užspringo kaulu ir mirė… Kartais nuo likimo nuosprendžio net Angelas neišgelbsti…
Dedam ignorą, mielieji.
Paruošiau pagal V. Zelandą
