Suprantu, daugeliui, ypač tiems, kurie tiki Vakarų visaapimančia demokratija bei liberaliąja ekonominio kapitalizmo vystymosi teorija, nematoma ir nesavanaude laisvosios rinkos ranka kuriančia visos žmonijos gerovę, sunku priimti teiginį, kad visa tai yra vienaip ar kitaip kontroliuojama ir kad tos kontrolės svarbiausi svertai ne visada, o tiksliau, beveik niekada, nepatenka į viešos politinės valdžios, kuriai mes tariamės savo balsais suteikiantys tokią teisę, rankas. Deja, bet taip yra…
Sakysim, kai viešai imi minėti masonus, nedelsiant išgirsi, kad tai – tik sąmokslo teorija. (Ak, jau tas mūsų tingumas ir skubėjimas viską, ko nesuprantame arba ko nenorime suprasti, neigti.) Be reikalo. Masonai – realybė ir šitame pavadinime nėra nieko konspiraloginio. Jie, kaip profesinių paslapčių saugotojų susivienijimai, atsiranda labai seniai. Manoma, kad ištakų reikėtų ieškoti Karaliaus Saliamono šventyklos statytojų tarpe. Ir ne šitų uždarų struktūrų sugalvotojai kalti, kad istorijos vingiuose jų „išradimas“ įgavo visai kitokį pobūdį ir kitokią reikšmę.
Perversmas Anglijoje ir Masonų ložės atsiradimas
XVII amžiaus pabaigoje, būtent 1688 metais, D.Britanijoje įvyksta labai ženklūs politiniai pokyčiai, kai teisėtas valdovas, jo paties pavaldinių išduotas, pakeičiamas kitu. Kitaip pasakius, įvykdomas valstybės perversmas. Ir ne pirmas tame šimtmetyje.
Kaip XIII amžiuje Angliją draskė nesutarimai tarp monarcho ir didikų dėl privilegijų ir teisių, kurie baigėsi 1265 pokyčiais įtvirtinant luominę monarchiją su lordų ir bendruomenių rūmais, taip XVII amžiuje privilegijų ir teisių ėmė reikalauti gerokai finansiškai prakutusi miestų buržuazija. Visas XVII amžius Anglijoje paženklintas politinėmis kovomis tarp monarcho, aristokratinių luomų ir buržuazijos ir tik po minėto perversmo įsigali didesnis ar mažesnis stabilumas.
Perversmininkų monarchas 1694 metais leidžia įsteigti privatų Anglijos banką – centrinių bankų prototipą ir įteisina skolinimą už procentus. Vien dėl tokio veiksmo galima spėti, kad visi tie neramumai nemenka dalimi buvo įtakojami „išrinktosios“ tautos atstovų, kurių rankose susikaupė nemenka dalis aukso ir sidabro.
Šis laikotarpis istorikų vadinamas valdžios ir finansinio kapitalo susiliejimu, kai, pagal neabejotinai egzistuojantį, bet iki šiol neviešinamą susitarimą, tų dienų D.Britaniją valdantieji aristokratai, nušalinę monarchą, už tam tikrą dalį kapitalo sutiko pasidalinti turima valdžia bei privilegijomis. Kiekviena pusė prisiėmė tam tikrus įsipareigojimus ateičiai.
Po šio karaliaus mirties sostas atitenka jo kur kas anksčiau Anapilin iškeliavusios žmonos seseriai Anai, nes jų vaikai, kaip pagal kažkieno slaptą valią, nesulaukė pilnametystės.
Ši, prabėgus dešimtmečiui, 1714 taipogi palieka žemiškąjį pasaulį ir tuo pačiu užbaigia garsiosios Stiuartų dinastijos laikotarpį.
Į Anglijos sostą ateina Hanoverių dinastija. Jurgis 1 -asis, gimęs Vokietijoje.
1717 metais birželio 24 dieną Londone įkuriama masoninė Didžioji Londono Ložė. Sutapimas? Galbūt. Bet kai imi atidžiau nagrinėti tą laikmetį, supranti, kad atsirado būtinumas ne tik iš naujo suderinti monarchijos, tuo labiau, kad keitėsi dinastijos, aristokratijos ir buržuazijos susitarimą. Ir ne tik suderinti, bet ir sukurti tokį „arbitražą“, kuris nuolat veikdamas gebėtų laikas nuo laiko atsirandančius aštrius kampus nušlifuoti, priderinti visiems priimtinu kampu ir neleisti kilti tarpusavio peštynėms.
Būtent nuo tada masoninės ložės, anglų skatinamos ir net remiamos, imamos steigti visose D.Britanijos kolonijose ir visoje Europoje.
Ar tai tikrai tebuvo nekaltas didikų susižavėjimas įvairiomis slaptomis organizacijomis, ar masonų ložės tapo pirmuoju D.Britanijos įtakos kitoms šalims ir valstybėms instrumentu, spręskite patys.
Keista, bet šis procesas būdingas tik, kaip dabar įprasta vadinti, Vakarams. Net carinėje Rusijoje, kuri įvairiais savos istorijos etapais susižavėdavo Vakarais, tai nebuvo toleruojama bei skatinama. Atvirkščiai, dažniausiai draudžiama.
Šiandien jau visiškai nebėra jokios paslapties, kad didžioji dalis JAV tėvų – įkūrėjų priklausė slaptoms masonų organizacijoms. Tuoj po revoliucijos Amerikos Valstijose ima sparčiai kurtis masonų ložės ir, norėdamas jas suvaldyti bei kontroliuoti ir valdyti, Dž.Vašingtonas sumano sujungti visas į vieną Didžiąją Amerikos Ložę bei tapti jos magistru, tačiau nepavyksta. Jį, kaip pagal užsakymą, „reikiamu laiku“ nužudo. Atsitiktinumas? Tikriausiai.
Taigi, masonai realiai egzistuoja ir šiandien, todėl tikrai nereiktų to neigti ar versti kažkokiu sąmokslo išsigalvojimu. Kitas klausimas, kad tarp gausiai Vakaruose veikiančių įvairiausio plauko ložių sunku įžvelgti tas, kurios realiai atlieka viršnacionalines valdymo funkcijas, kuriose įvairių valstybių nacionalinis elitas susitaria, projektuoja, organizuoja ar kontroliuoja viešų valstybinio valdymo institucijų veiklą.
Egzistuoja toks senas ir geras posakis: „Kur protingas slepia tikrai vertingą daiktą?Krūvoje tarp savo išvaizda panašių, bet realiai nieko nevertų daiktų“.
Apie ką stengiamasi plačiai nediskutuoti
Net šitame trumpame nukrypime į istoriją, kuris neabejotinai nepateikia viso vaizdinio, galima ir verta įžvelgti vieną esminę detalę, apie kurią nemėgstama kalbėti ir kuri taipogi viešai paprastai pateikiama kaip nieko verta konspiraloginė ar sąmokslo teorija.
Masonai (beje, neturi ypatingos reikšmės, kaip tokias organizacijas pavadinsi), pradžioje fiksuojami tam tikroje teritorijoje kaip turintys specifinę profesinės paslapties išsaugojimo užduotį, tik prabėgus ganėtinai ilgam istoriniam tarpsniui atgimsta ir įsigali būtent Europoje. Kitaip pasakius, krikščioniškojo tikėjimo katalikiškoje ir ypač vėlesnėse, protestantiškąją kryptį pasirinkusiose zonose nesunku pastebėti, kad šis atgimimas sutampa su istorikų vadinamomis buržuazinėmis revoliucijomis ir valdymo Europoje pokyčiais.
Menkai kas šiandien besiginčija, kad šių revoliucijų finansiniai maitintojai didžia dauguma visada būdavo taip vadinamos „išrinktosios“ tautos, ganėtinai sėsliai nusėdę Europoje ir finansiškai ypač prakutę atstovai. Ir, kaip teigia šiuos judėjimus studijuojantys istorikai, atrodo, tai nebuvo ir nėra atsitiktinumas ar vien pelno troškimas.
Teisūs jie ar ne – atskira tema, bet tik aklas ir užsispyrusiai nenorintis arba sąmoningai vengiantis šito ims neigti, kad ir dabartyje sukurtos globalios finansinės sistemos viršūnėje dominuoja save priskiriantys judėjams.
Tokia yra tiesa, kurios neverta būtų neigti, bet apie tai stengiamasi plačiai nediskutuoti, nes absoliuti dauguma globalios sisteminės žiniasklaidos – šito tikėjimo globalių oligarchų rankose, o kiekvienas bandymas atidžiau panerti į jų spėjamų tikslų vandenis nedelsiant traktuojamas kaip antisionistinis veiksmas.
Šeimos, kurių rankose – pasaulis
Aš taipogi kol kas nesiruošiu giliau lįsti į šią tautinę – religinę – istorinę gelmę, tik, manau verta pasakyti, kad, sakysim, Rotšildai save priskiria žydams – aškenaziams, kurių protėviai į Europą atkeliavo iš buvusios Rytinės Romos imperijos dalis – Bizantijos per Chazariją. Šios šeimos kilimo istoriją galima perskaityti ir ji nėra jokia paslaptis. Kitas klausimas, ar tikrai viskas ten taip gražu ir teisinga. Kaip ir Rokfelerių istorijoje, kuriuos kai kurie istorikai linkę nepriskirti šiai religinei grupei, bet jie patys užsispyrusiai tvirtina, kad jų protėvis – žydas seferdimas, kuris atkeliavo iš Turkijos ir įsikūrė Ispanijoje, iš kurios XV amžiuje buvo išvarytas.
Taip buvo ar kitaip, atvirai kalbant, mums šitame rašinyje ne tiek svarbu, nors tai ir patvirtina kai kurių istorikų įtarimus. Tai labiausiai viešai žinomos neabejotinai globalią įtaką turinčios šeimos. Tačiau tikrai jos – ne vienintelės ir ne pačios svarbiausios, nors būtent jų tarpusavio nesutarimai pateikiami kaip globalios finansinės konkurencijos, kuri neabejotinai iššaukė didžiulius politinius susidūrimus, pavyzdžiai.
Šioje finansinės arba globalios oligarchijos piramidės viršūnėje, jei naudotis naujausiais šveicarų tyrimų šioje srityje duomenimis, – 47 šeimos. Ir Rotšildai su Rokfeleriais ten ne patys galingiausi, nors įvairiuose fonduose, bankuose, korporacijose per statytinius ar juridinius vienetus valdomu turtu gal ir gerokai lenkia kitas šeimas. Toje viršūnėje – savas gyvenimo būdas ir savos hierarchinio paklusnumo vertikalė. Nuo ko tai priklauso – sudėtinga tvirtai į tai atsakyti, bet galima teigti, kad, sakysim, menkai žinomas Baruchų klanas toje globalių oligarchų viršūnėje užima aukštesnę vietą, nors, kaip spėjama, jų turtai nėra didesni už minėtų. Gal todėl, kad ši šeima save kildina iš I-ojo amžiaus iki mūsų eros galingos judėjų šeimos? Galbūt, bet tada visa egzistuojanti sistema darosi dar labiau sudėtingesnė, nes norint ją suprasti, būtina labai giliai į judėjiškos paslapties gelmes įbristi, o tai realiai – neviešas „tabu“.
„Trečiasis pasaulinis karas bus“
Kai pirmoje šio rašinio dalyje citavau Rotšildų ir Rokfelerių pasisakymus, prisimenate, pastarasis paatviravo, jog dabartinė pasaulio padėtis jam primena istorinę atkarpą iki Pirmo pasaulinio karo. Ir užbaigė tvirtinimu, kad trečiasis pasaulinis karas bus. Pabandykime suprasti, ką ši asmenybė galėjo turėti mintyje.
Rotšildams yra priskiriami kažkada istorijoje ištarti žodžiai: „Duokit man teisę spausdinti pinigus ir man visiškai nesvarbu, kas valdys valstybę“. Istorija tik patvirtina, kad šie žodžiai – absoliuti aksioma. Tereikia atidžiau pasekti privačių centrinių bankų kūrimosi istoriją, visų pirma Europoje, panagrinėti sunkiai prieinamą, bet dalinai surandamą šių bankų pirminių akcininkų sąrašą, ir noras prieštarauti sumenks.
Iš tos informacijos kur kas aiškesnis tampa ir masoninių ložių plėtros būtinumas, apie kurį jau minėjau anksčiau, nes be viso to, ką apie jas rašiau, joms būdingas dar vienas bruožas – jos niekada nebūna nacionalinės, nes jų užduotis, kaip ir aukso, kuris nepripažįsta sienų,- kur kas platesnė.
Beje, vertėtų pastebėti gana keistoką faktą, kad D.Britanijoje Didžioji ložė buvo gyvybinga ne tokį jau ilgą laiką. Prabėgus kiek daugiau nei dešimtmečiui, apie 1727 metus, ji nebetenka savo reikšmės ir nunyksta, kai tuo tarpu kitose šalyse atvirkščiai: visą XVIII ir net XIX amžių jos stengiasi įsigalėti ir plėstis. Kodėl? Nors labai patikimų duomenų istorikai neapčiuopia, bet šalutiniai faktai tvirtina, kad 1727 metais į Anglijos sostą įsėdęs karalius Jurgis II pats galėjo būti minėtos ložės Didysis Magistras. Ložė tapo nebereikalinga, nes D.Britanijos valdymas perėjo į jos kūrėjų rankas.
Nors D.Britaniją šitame amžiuje dar ne kartą supurtė nesutarimai, nes ne visi buvo linkę sutikti su tokia padėtimi, bet šitai užtikrino jai galimybę ateityje virsti galingiausia imperija. Priemonės – jos niekuo nesiskiria nuo šiandienos: finansinio kapitalo ir valdžios lydinys sukuria geopolitinę galią, kuri neišvengiamai imasi ekspansijos. Besiplėsdama galia primeta savo gyvenimo taisykles kitiems kraštams, kuriuose tokia sistema neegzistuoja.
Pasipriešinti šiai ekspansijai pajėgi tik didelė suvienyta nacionalinė ar tvirta valstybinė jėga, kuri sukuria šios sistemos alternatyvą.
XIX amžiaus pabaigoje Europoje egzistuoja kelių imperijų centrai. Jei Prancūzija, po napoleoniškojo maišto numalšinimo, kaip ir didelė dalis Europos, visiškai paklūsta anglosaksiškajai sistemai, tai susivienijusi Vokietija imasi demonstruoti visišką nepriklausomybę bei kurti nacionalinę galią Europos viduryje. Ir pirmiausia, ką ji padaro, – išvaiko jau egzistuojančias masonines organizacijas ir sukuria nacionalinę „Vieningą Vokietiją“. Jei masonai neverti dėmesio, kaip mėgstama postringauti dabartyje, kam jas vaikyti ir kam kurti kažkokią savą?
Kaip ten bebūtų, bet vokiečių valdantysis aristokratinis elitas, priešingai nei prancūzų, kuris minėtame amžiuje Napoleono III asmenyje bandė atsiimti savas teises ir buvo galutinai nustumtas nuo sosto, atsisakydami prisiimti anglosaksų kapitalo siūlomas žaidimo taisykles – netiesiogiai perduoti savo bankų priežiūrą D.Britanijoje ir dalyje kitų Europos šalių įsigalėjusiai finansinei grupuotei, sukuria alternatyvą ir tampa labai rimtu trukdžiu Londonui.
O tai labai svarbus momentas, nes paprastai finansinis kapitalas negali išlikti ilgą laiką gyvybingas, jei jis atsimuša į nepraeinamą sieną. Tokia padėtis sukelia vidines finansines krizes ir silpnina centro geopolitinę galią. Ne veltui garsus tuometinis anglas, dabartyje įvardijamas kaip ekonomistas, bet tikrumoje labai sėkmingas verslininkas, galingai veikęs Pietų Afrikoje, Sesilis Rodas savo testamente rašė: „Po to, kai aš perskaičiau kitų kraštų istoriją, pamačiau, kad išsiplėtimas reiškia viską. O kadangi mūsų paviršius yra ribotas, mūsų, britų, didysis uždavinys yra imti jo tiek daug, kiek ir kur tik galime“.
Ir šis jo pastebėjimas seniai jau anglosaksams virto dogma, nors kitą perspėjimą tuometinė anglosaksų viršūnėlė ignoravo: „Jei Britanijos išlikimui būtina sąjunga su Amerikos Valstijomis, tai šiuo keliu verta eiti ir, reikalui esant, nebijoti perkelti sostinę į Vašingtoną“.
Tai nebuvo šiaip žodžiai, tai buvo blaivus ir pragmatiškas požiūris, nes XIX amžiaus pabaigoje D.Britanijos imperijoje akylesnė akis jau galėjo įžvelgti „senatvės“ požymius.
Tuo metu Vokietija, suradusi bendrus interesus su Austrijos – Vengrijos imperijos valdančiąja viršūne bei tikėdamasi paramos, nors ir geopolitiškai jau paliegusios Osmanų imperijos, tapo viena pagrindinių priežasčių D.Britanijos silpnėjimui, todėl ši negalėjo to ignoruoti ir privalėjo ruoštis lemiamam susidūrimui.
Ar jums tai nieko dabartyje neprimena? Rokfeleris minėtame interviu mini Rusiją ir sako, kad būtina su ja tartis, bet susitarti nepavyks, todėl trečias pasaulinis karas – neišvengiamas. Kodėl? Viskas labai paprasta, nors yra labai rimtas skirtumas: XX amžiaus pradžioje Vokietijos imperija tapo stabdžiu finansinio kapitalo plėtrai. Po antro pasaulinio karo ir ypač po TSRS žlugimo anglosaksų, o tiksliau judėjų valdomas finansinis kapitalas praktiškai pasiekė visus planetos kampelius. Ir tolimesnė jo užduotis – žmonijai būtinų kasdieninių resursų visiškas užvaldymas. Tačiau šitam šiandien priešinasi Maskva. Sutikusi žaisti pagal globalias finansines taisykles, ji nesutinka atiduoti valdomus realius turtus, o be to finansinis kapitalas realiai mažai ko vertas.
Apie tai kitoje dalyje.
