Algimantas Rusteika
Matematikoje būna aksioma. Teiginys, kurio įrodinėti nereikia ir visi priima nesiginčydami kaip akivaizdų faktą. Iš aksiomos išvedamos visos dedukcinės logikos išvados. Tačiau, paneigus aksiomą, visos šios išvados subyra į dulkes.
Panašiai būna ir politinėje propagandoje. Ilgai kalant į smegenis kokią nors nuostatą, dažniausiai primityvią, ji tampa aksioma, iš kurios daromos išvados ir planuojami veiksmai. Paaiškėjus, kad aksioma nepagrįsta, sugriūna visas politinis pasaulėlis.
Tokiame pasaulėlyje gyvena didelė dalis Lietuvos. Pabandykime PANEIGTI MITUS, kaip mėgsta sakyti užsakomosios propagandos rašeivos. Atsisakykime darželietiškų aksiomų, paverstų mitais ir pažvelkime į realybę blaiviai.
Taip, jaukus, šiltas nuo proto nevirškinimo bezdalų, amžinai teisiųjų ir „radarpasidarom” bizniukų pasaulėlis sugrius. Na ir kas? Ligonis, nepripažistantis ligos, nepasveiks niekada.
Tam reikia nusiimti įsikalbėto ir įkalbėto idiotizmo akinius. Ir pripažinti skaudžią tiesą: geopolitikoje nėra jokių vertybių, tik interesai. Didžiųjų valstybių nauda ir nieko daugiau. Ir tikslas čia visada pateisina priemones.
Moralė – ne šio pasaulio dimensija, kaip sakė „klasikas”. Užteks ant jo niršti – tiesiog pasakė žmogelis tiesą, pagal kurią gyvena visa politika.
Kas galvojate kitaip – toliau neskaitykit. Eikit pas Senelį eilėraščių. Ar pas Juknevičiaus Raselę su Žvygiu. Ten viskas paprasčiau ir „teisingiau”. Galėsite kalbėtis iki ryto ir džiaugtis, kaip tuoj tuoj „nugalėsit agresorių” ir „ruzzija subyrės”.
O mes pasikalbėkim be iliuzijų.
MITAS NR.1. „MES APSIGINSIME IR ATGRASYSIME”.
Juokingas, jo net paneiginėti nereikia. Nes tą teigia net šios religijos kunigai ir tikintieji. Klausimas, ar atsilaikysim tris dienas, ar tris savaites, neturi absoliučiai jokios praktinės vertės.
Išskyrus tą mažytę smulkmenėlę, kad kuo ilgiau išsilaikysim, tuo mažiau liks Lietuvos ir lietuvių.
MITAS NR.2. „EUROPA ATEIS MUMS Į PAGALBĄ”.
Neateis. Nes Europos valstybės pakankamų sausumos pajėgų ir atsargų, galinčių atlaikyti didelį ir ilgą karą, šiuo metu neturi ir greit neturės.
Ir jei turėtų – neateitų, nes niekada neatėjo. Tokio ryžto išlepę Vakarų Europos visuomenės absoliučiai neturi. Susideginti dėl kažkokios Lietuvos? Jūs tuo tikite? Rimtai?
Tada laikas pasitikrinti psichinę sveikatą, kol nevėlu. Nors daug kam ir per vėlu jau.
MITAS NR.3. „MUMS Į PAGALBĄ ATEIS JAV”.
Tada pirmiau sau atsakykite – kada jie Europai į pagalbą atėjo? Reikiamu, lauktu, sunkiu momentu?
Pirmasis pasaulinis. Prasidėjo 1914.08.01. Baigėsi 1918.11.11. Kada atėjo amerikiečiai? Pabaigoje. Kada Europa išseko, paaiškėjo nugalėtojai ir buvo galima maža jėga įstoti ir būti sprendimų priėmėjais.
1917 m. balandį paskelbė karą Vokietijai, ėmė atvykti į Prancūziją tik birželį. Apytiksliai 15% amerikiečių karių Prancūzijoje užsikrėtė venerinėmis ligomis nuo Paryžiaus prostitučių, kurių gydymas kainavo milijonus dolerių.
Dideliais skaičiais JAV kariuomenė pasirodė karo teatre tik 1918 m. Tačiau Paryžiuje Taikos konferencijai vadovavo, dėl Versalio sutarties sąlygų lemiamą balsą turėjo, Tautų Sąjungą kūrė T.Vilsonas.
Antrasis pasaulinis. Prasidėjo 1939.09.01. Baigėsi Europoje 1945.05.08. Kada atėjo amerikiečiai? Su didžiule, daugkartine persvara Italijoje – tik 1943 m. vasarą-rudenį. Su rimtomis pajėgomis į rimtą mūšį stojo 1944 m. vasarą. Kai viskas jau buvo aišku ir reikėjo tik neleisti J.Stalinui okupuoti visos Europos, pasilikti savo įtakos zonas.
JAV politika didelio karo Europoje atveju buvo ir liko ta pati – kariauti kitų rankomis ir patiems nesikišti, kol kariaujančios pusės išseks. Prieš pabaigą ateiti šviežiomis jėgomis. Ir mažu krauju pasiimti Aukso puodą.
Dabar vyksta lygiai tas pats. Tik nepavyks tapti absoliučiu nugalėtoju prieš branduolinę valstybę, todėl reikės dalintis. Teks pasitenkinti puse Aukso puodo. Tačiau užtat nereikėjo savo kraujo – jo su kaupu, upes išliejo slavai.
Tie, kurie tuojau imsit klykti, „kokie tie amerikosai blogi” – nusiraminkit. Tai absoliučiai normalu. Bet kas jų vietoje elgtųsi taip pat, nes tokia yra politinė nauda ir tiek.
Darytumėte, jei būtumėte pasauliniai žaidėjai, taip pat. Nes kitų variantų geopolitikoje tiesiog nebūna. Būna tik brolių lietuvių virtuvėse.
MITAS NR.4. „RUSIJA TUOJAU TUOJAU UŽPULS MUS IR EUROPĄ”.
Pirma – nepuls, nes V.Putinas yra racionalus ir apskaičiuojantis. Pulti Ukrainą ruošėsi nuo 2008-jų, paskelbus apie jos galimą stojimą į NATO. Daugybę kartų diplomatiniais kanalais ir viešai apie tai įspėjo.
Per 11 metų karo Ukrainos taip ir neįveikė, nors Vakarų pagalba lašelinė ir dėl puolimo 2022 metais buvo susiderinta su J.Bidenu iš anksto. Jos iki galo nenugalės ir nesistengs, nes D.Trampas neleis. O be Ukrainos Rusija nebuvo ir nebus imperija.
Antra – jis ir neturi pajėgų Europai pulti. Atsigauti reikės dešimtmečio, į kovos lauką metami 1955 m. tankai iš sandėlių po atviru dangumi. Ką bekalbėti apie visuotinę mobilizaciją, be kurios tai neįmanoma ir kurios iki šiol nedrįsta skelbti.
Trečia – jis ir nesirengia pulti. Savo tikslus Ukrainoje pasiekė. Europos nugalėti, juolab sukurti patikimai veikiančias okupacinės struktūras, prijungti teritorijas, įveikti pasipriešinimą ir suvirškinti politiškai neturi absoliučiai jokių galimybių.
Ketvirta – Rusija turi didelį interesą bendradarbiauti ekonomiškai, naudingai parduoti savo pigius resursus ir gyventi kaip gyveno A.Merkel laikais. Tai V.Putino kaip asmens svajonė ir Rusijos kaip valstybės interesas.
MITAS NR.5. „VAKARAI SUSIVIENYS PRIEŠ RUSIJĄ IR NIEKADA NEBENDRADARBIAUS”.
Pirma, JAV savo tikslus Ukrainoje taip pat jau pasiekė. Rusija išsekinta kariškai tam tikram, bet labai reikšmingam laikui. Amerikai iš esmės beveik nepanaudojus savo karinių strateginių atsargų. Didžiosios ir JAV, ir Europos korporacijos iš Rusijos niekur neišėjo, tik vienos tebeveikia tiesiogiai, kitos – per tarpininkus
Antra, Rusija Amerikai reikalinga kaip atsvara Kinijos galiai geopolitinėse pirmenybėse. Ir jos pralaimėjimas, reiškiantis visišką Maskvos perėjimą į Pekino orbitą, būtų esminis JAV geopolitinių interesų pažeidimas.
Trečia, JAV karo Ukrainoje metu padarė Europą absoliučiai priklausomą nuo amerikietiškų dujų (pati ir susprogdino Nordstream-2, užteks tų pasakų apie kelių vyrukų ir moteriškės išsinuomotą jachtelę) bei naftos. Todėl tą biznį tęs kol galės, o kai atleis varžtus Europai (nes ją sužlugdyti iki galo irgi nenaudinga) – už tai išsireikalaus begalę kitų bonusų.
Ketvirta, Europa atėjo iki bankroto ribos dėl „žaliojo kurso” idiotizmo ir pabrangusių resursų, todėl jos verslas ir rimti politikai, ypač vokiečiai, naktimis sapnuoja Rusijos dujas bei riebią naftą. Ir rinką prekėms, kurios neįstengė atsisakyti. Apeina pseudosankcijas per visokius kazachstanus ir svajoja apie ramų, sotų gyvenimą.
KAS BUS?
1. JAV, Kinija, Rusija ir Globalieji Pietūs susitars dėl pasaulio ateities ir įtakos sferų bendrais bruožais. Konkretūs susitarimai bus žodiniai ir dvišaliai, jie niekada nebus skelbiami.
2. Ukrainos niekas niekada nepriims į NATO. Nes Amerika nesutiks, už tai išsiderėjusi iš Rusijos maksimalią naudą, kokią pavyks gauti.
3. Ukrainos niekas artimiausiais dešimtmečiais nepriims į ES. Nes pati Ukraina po neišvengiamų rinkimų „neatitiks” visų kriterijų ir nesutiks su Briuselio federalizacija ir LGBT diktatūra. Nes pati ES nenorės ir negalės prisiimti tokios naštos, o daugumai valstybių toks didelis konkurentas nereikalingas. Nes artimiausiais 20-30 metų nebus vieningo ES šalių balsavimo dėl priėmimo.
4. Ukraina bus padalinta pagal fronto linijas. Ir nors to padalinimo juridiškai Vakarai nepripažins, bet faktiškai su tuo ilgainiui susitaikys, kaip Korėjos atveju.
5. Ukrainos atstatymo pretekstu ši valstybė ir jos turtai bus kiek tik įmanoma labiau privatizuoti. Ir po to, tuo pagrindu prichvatizuoti transnacionalinių korporacijų, tas jau dideliu mastu pradėta. Jos išlikimas ir ateitis priklausys nuo totaliai korumpuoto tautos elito apsisprendimų ir sprendimų.
6. Pasaulis po to pereis prie daugiapolinės galių pasiskirstymo struktūros. Ginkluotų konfliktų tarp didžiųjų valstybių nebus, dėl paribio zonų, kuriose yra ir Lietuva, kylantys nesutarimai bus sprendžiami derybose. Ten, kur tai neįmanoma ar nepavyks, lokalūs karai galimi.
7. Ekonominė, politinė, finansinė ir propagandinė konkurencija bei kova tarp valstybių grupuočių bus negailestinga ir vis stiprės.
KOKS SCENARIJUS NUMATYTAS MUMS?
Vakarų siekis ir noras apsidrausti lieka. Vėlgi supraskime, kad tai normalu ir kitaip negali būti – mes esame ir būsime toliau kuriami kaip buferinė valstybė. Visos Rytų Europos šalys bus skatinamos būti tokiomis – buferinėmis.
Tai yra valstybėmis, kurios karo metu būtų pirmosios įveltos į mūšį. Kurių teritorijose vyktų žudynės, masiniai sugriovimai ir valstybės struktūrų sunaikinimas. Ir kurių teritorijose tai pasibaigtų.
O didžiosios valstybės iš savo ramiai gyvenančių sostinių su pilnose kavinėse gurkšnojančiais vyną piliečiais spręstų ir derėtųsi dėl mūsų likimų. Ir susitartų be didelių nuostolių ar su minimalia žala sau.
Tam tas buferines valstybes dabar reikia kuo labiau apginkluoti, kad kuo ilgiau kautųsi, Didiesiems Vakarams neįsijungiant. Užpompuoti bukus vietinius elitus jų neegzistuojančiu reikšmingumu, papirkti protingus. Visaip skatinti taip galvoti ir elgtis, kaip didiesiems reikia.
Ir prigasdinti, kad kitaip jų, t.y. mūsų niekas negins. Nors visi pasaulyje žino, kad ir taip negins, nes mažiukai turi dėl didelių interesų kovoti, o ne didieji dėl mažiukų. Taip visada buvo. Ir iš to visi didieji ginklų koncernai gerai uždirbs, atsigaus ekonomikos.
Ir mes užsidirbsim, jei kokią gamyklą mums leis pasistatyti. Čia aš rimtai, nepykite, karo priešininkai. Ar uždirbsim, ar neuždirbsim, juk mūsų paskirtis ta pati. Tai gal uždirbkim, numirsim sotesni.
KAIP MUMS ELGTIS?
Neprorusiškai, neproukrainietiškai, neproeuropietiškai, neproamerikietiškai. Prolietuviškai.
Nereikia būti Šalkauskiu, kad suprastum – mūsų likimas yra riboje tarp Rytų ir Vakarų. Ir dabar užsirašykime visi ant kaktų ir savo langų:
NIEKAM MES PASAULYJE NERŪPIM.
JEI MES IŠNYKSIM, PO SAVAITĖS MUS UŽMIRŠ.
NIEKAS NIEKADA MUMS NEPADĖS, IŠSKYRUS MUS PAČIUS.
IR NIEKAS MŪSŲ TAIP NEPRAŽUDYS, KAIP MES PATYS.
Turime būti tokie stiprūs, kokiais galime būti. Nenuskurdindami savo žmonių.
Turime būti tokie vieningi, kokiais galim. Nesupriešindami tarpusavyje savo valstybės piliečių ir Lietuvoje gyvenančių tautų atstovų.
Turime būti tokie protingi, kad neišprovokuotume ir nesuteiktume savo kvailumu preteksto priešininkams.
Turime būti tokiais ir elgtis taip, kad mūsų išlikimo interesas sutaptų su pasaulio vyksmo kryptimi. Kad galintieji mus įveikti būtų nesuinteresuoti tą daryti.
Ir kad žinotų, jog Lietuva – ne parsidavėliai ir veidmainiai pataikūnai, kaip mūsų dabartinė, patriotiškai klykaujanti valdžia. Tokių niekas negerbia ir negina, tik pasinaudoja kaip apsaugine priemone ir išmeta.
