Prof. Rasa Čepaitienė
Profesorius poetas karts nuo karto mus pradžiugina ne tik savo giliomis įžvalgomis, bet ir naujadarais (šunauja, referendūmas, pilėnai ir t. t.), tad nieko stebėtino, jog vakar pirmąkart išgirdome ir „Akmenistaną“.
Kaip šiokia tokia -stanų specialistė, ne tik gimusi ir jau suaugusi nekart lankiusis viename iš jų – Turkmėnistane, bet ir analizavusi jų raidą savo naujausioje knygoje „Postsovietinis tranzitas“, leidžiu sau pateikti šiuo klausimu solidžią ekspertinę nuomonę.
Profesorius šiuo talpiu naujažodžiu išsyk užčiuopia keletą kontekstų. Pirmiausia, žinoma, biblijinį, su aiškia nuoroda į evangelijų epizodą, kur Jėzus išgelbsti akmenimis minios planuojamą užmėtyti svetimautoją, šiuolaikine kalba tariant, – į sekso skandalą įsivėlusią pilietę. Gindamas nieko bendro su Sąjūdžio istorija neturinčią ex-ministrę, jis atsistoja į vietą Jėzaus, pasiūlančio švento pykčio persmelktiems šios kruvinos tradicijos tęsėjams išsirinkti, kuriam pirmam tektų garbė mesti į ją akmenį, su sąlyga, kad jis pats būtų moraliai nepriekaištingas. Aiški užuomina į dabartinių kaltintojų susitepimą čekučiais, tuo pačiu netiesiogiai pavadinant ministrę hm… paleistuve. (Gal neveltui konservatoriai taip atkakliai siūlo seimui pasileisti – jei jau paleistuviai, tai visi…).
Šachas.
Tačiau patyręs šachmatininkas čia nesustoja. Antroji jo sukurto naujadaro šaknis – aiški užuomina į postsovietinėse Vidurio Azijos šalyse klestintį autoritarizmą. Dabar nesigilinsime, ar tai tiesa (iš tiesų, tai reikėtų pavydėti kirgizams, net kelis sykius išvijusiems lauk savo korumpuotus prezidentus, ir pasimokyti iš jų kovos su šia sistemine liga būdų). Tačiau iš esmės su „pirmuoju ir faktiniu“ šiuo klausimu galima būtų visiškai sutarti. Jam rūpestingai globojant ir vairuojant, Lietuva išties sparčiai virsta autoritarine, rytietiškais valdžios įgijimo ir perdavimo papročiais bei tradicijomis apaugančia šalimi, su privilegijų saviškiams ir bausmių netikėliams skyrimo sistema, su cenzūra, pilietinių laisvių ir teisių ribojimais, išplitusia baime ir represijų grėsme.
Esama net gilesnių panašumų. Antai pirmasis Turkmėnistano prezidentas Saparmuratas Nijazovas, dar gyvas būdamas, išplėtojo savo asmens kultą. Vardan jo buvo perrašomi istorijos vadovėliai, prezidento kaip Išvaduotojo iš imperijos ir tautos Tėvo istorinė reikšmė tvirtai įtvirtinta tautos sąmonėje.
Tiesa, esama ir šiokių tokių, galbūt laikinų, skirtumų, pavyzdžiui, pas mus, skirtingai nuo Ašchabado ir kitur, vis dar trūksta pirmojo vadovo aukso statulų, nors altorėlį jam kažkas, sako, jau yra matęs…
Bet grįžkime prie paralelių. Nežinia dėl kokių priežasčių po prezidento mirties Nijazovo žmona rusė su sūnum buvo priversti bėgti iš šalies, tad jis negalėjo paveldėti sosto. Tai pavyks jau sekančio prezidento įpėdiniui – dabar Turkmėnistaną valdo Gerbanguly Berdimuchamedovo sūnus Serdaras.
Bet ir mūsuose šiuo klausimu padaryta, kas įmanoma, – anūkas parašiutuotas ir į EP, ir į partijos pirmininkus. Kuo ne Lituanistanas?
Taip kad naujadaras tikrai puikus, vartotinas, belieka profesorių su juo nuoširdžiai pasveikinti. Puikiai užčiuopta jo paties sukurtosios akmenų mėtymo į visus aplinkui sistemos esmė ir prasmė!
Pabaigai anekdotas, o gal ir tikra situacija, nutikusi Nikitai Chruščiovui, kai jis kažkada lankėsi Turkmėnistane. Tik prieš tai tenka kai ką paaiškinti. Ten garbingi genčių senoliai žilabarzdžiai vadinami aksakalais. O dykumoje augantys dygliuoti krūmeliai, kuriuos ėda kupranugariai – saksaūlais.
Tai, štai, kalbama, išlipa Nikita Sergejevičius iš lėktuvo, pasitinka jį minia aksakalų ir visokių vietos partinių funkcionierių, ir jis džiugiai sušunka:
Sveiki, saksaūlai!
Taip ir mes, ypač iškilmingomis progomis, stenkimės nesupainioti aksakalų su saksaūlais, nes dar koks kupranugaris ims ir apspjaus…
