Ada Sabaitytė
Paskutinis Popiežiaus Pranciškaus pasisakymas karo Ukrainoje klausimu buvo sutiktas apsiginklavus šakėmis ir akmenimis: visi – nuo politikų iki mokslininkų – taurių, išmanių, edukuotų, etc. asmenų, kuriems išvardintos savybės suteikia visuomeninio svorio (bent jiems patiems taip atrodo) – rado ką pasakyti. Aišku, kad tokios tų sakytojų asmeninės savybės savaime suteikia teisę svarstyti ir, svarbiausia, teisti (!!!) Dievo vietininką Žemėje, tuo pačiu metu, laikant save Romos katalikais, kaip, bent dalis jų viešai deklaruoja. Kaip taip gali būti? Pasirodo, gali!
Taigi, ką pasakė Popiežius? Jis, kaip suprantu, siekdamas taikos, pasakė, kad rusai, pasirodo, taip pat yra žmonės, o Rusija – valstybė (o ne banditų lizdas, kaip buvome tikinami visąlaik)! Keistas teiginys, žiūrint tolerantiškomis* šių dienų akimis ir ne tiek keistas, bet vertas viešo pasmerkimo ir pasipiktinimo: na, į ką tai panašu?!
Ir tikrai – į ką tai panašu? Bet čia jau kalbu ne apie Popiežių, o apie lietuviškus katalikus, bent jau tuos, kurie knibždėte knibžda visose viešose erdvėse.
Pradėsiu iš toli: 2021 metų duomenimis, Lietuvoje buvo 74 proc. katalikų religijos išpažinėjų. Ką tai reiškia? Tik tai, kad katalikų tikėjimą išpažįstantys žmonės priima Bažnyčios mokymą su visomis jos doktrinomis. Jeigu asmenys arba jų grupė pradeda nesutikti su esminiais Bažnyčios mokymais, tuomet toje vieningoje sistemoje įvyksta skilimas ir tie atskalūnai, jei jų yra nedaug, tampa sektantais, arba, jei atskalūnų atsiranda didelis skaičius, susiformuoja įvairios protestantų srovės, kaip, pvz., buvo su Liuterio mokymu – nuo jo atsirado visai nauja krikščionybės srovė ar atšaka – liuteronai. Tas pats pasakytina apie Anglijos reikalus, kai susiformavo anglikonų bažnyčia ir kiti panašūs atvejai.
Jeigu grįžtume prie katalikų bažnyčios mokymo, tai matome, kad apie Popiežių tose bažnytinėse doktrinose sakoma, kad Popiežius ( arba kitaip, šv. Tėvas, pontifikas) yra Dievo vietininkas Žemėje ir kanoninis šv. Petro sosto paveldėtojas bei perėmėjas. Iš tos tokios aukštos pareigybės išplaukia kita dogma, kad Popiežius yra neklaidingas ir neklystantis, kai jis kalba ar moko tikėjimo bei moralumo ex cathedra**.
Šiuo atveju yra apibrėžiama, kad šv. Tėvo lūpomis, kai jis oficialiai kalba moralės ir tikėjimo klausimais, vykdydamas savo, kaip visų katalikų mokytojo ir ganytojo pareigą, kalba pats Dievas.
Vadinasi, popiežiaus neklystamumo apibrėžimu ex cathedra simboliškai išreiškia aukščiausią pontifiko valdžią Romos bažnyčioje. Ir simbolizuoja ne tik aukščiausią valdžią, bet ir ją lydinčią neklystamumo charizmą.
Taigi popiežiaus pirmenybė yra ta visapusiška, aukščiausia ir visuotinė valdžia, visiems Bažnyčios vyskupams ir tikintiesiems, kuri dieviška teise priklauso Romos vyskupui (Popiežiui) kaip šv. Petro įpėdiniui, gavusiam tokią pirmenybę tiesiai iš Kristaus. Tai apibrėžta Florencijos dekretu ir dvejų Vatikano susirinkimų išvadomis.
Štai, kaip Popiežiaus primatas apibrėžiamas Florencijos taryboje, vienybės su graikais bulėje Laetentur caeli (1439 m.): „Mes taip pat sakome, kad šventasis apaštalų sostas ir Romos popiežius turi viršenybę visame pasaulyje ir kad Romos popiežius, būdamas palaimintojo Petro, apaštalų kunigaikščio, įpėdinis ir tikrasis Kristaus vietininkas, visos Bažnyčios galva ir visų krikščionių tėvas bei mokytojas, ir kad jam palaimintam Petro, buvo suteikta visa galia stiprinti, valdyti ir vadovauti visai Bažnyčiai, kaip nurodyta ir ekumeninių susirinkimų aktuose bei šventuosiuose kanonuose“ (H. Denzingeris, Enchridion symbolorum 1307).
I – ojo Vatikano Susirinkimo kanone, užbaigiančiame trečiąjį jo dogminės konstitucijos skyrių Pastor aeternus, Pirmasis Vatikano Susirinkimas iškilmingai apibrėžė, kad Romos pontifikas turi ne tik tikrinimo ar vadovavimo pareigą, bet ir visišką ir aukščiausią jurisdikcijos galią visai Bažnyčiai ne tik su tikėjimu ir morale susijusiuose klausimuose, bet ir tuose, kurie susiję su bažnytine drausme ir valdžia visame pasaulyje.
I-ojo Vatikano Susirinkimas apibrėžė popiežių kaip vienatinę galvą, su kuria visi nariai yra sujungti meile ir paklusnumu, Kristaus valia yra akivaizdus ženklas ir veiksminga vyskupų kūno vienybės priežastis, kurios vienybe, vadovaujama Šventosios Dvasios, visas Kristaus Kūnas yra užtikrintas dėl savo vienovės. (čia kalbama apie Bažnyčią ir jos vienovę).
Taigi, su popiežiumi viskas yra aiškiai sudėliota ir apibrėžta. Tačiau grįžkime prie tos aplinkybės, kad Lietuva yra katalikiška šalis, Marijos žemė ir pan. – ir ką mes matome?
O matome, kad esant, štai, tokioms aplinkybėms, staiga ima lįsti ylos iš maišo. Ir jeigu apie kitus Popiežiaus kritikus tegaliu pasakyti, kad jie, net nebūdami katalikais – krikščionimis, bet veikdami viešojoje, tokios katalikiškos valstybės erdvėje vis tik turėtų įvertinti, kokioje aplinkoje jie reiškiasi, ir gerai apgalvoti savo išpuolius prieš šį asmenį bei pasirinkti atitinkamą kalbėseną ir susilaikyti nuo netinkamų pasisakymų, nes tas, kas nepagarbiai kalba apie Bažnyčios galvą, iš esmės, nepagarbiai kalba apie visą Bažnyčią, kurią sudaro visi tos konfesijos tikintieji.
Jeigu tie „akmenų svaidytojai“ turėtų bent truputį politinės kultūros, nuovokos ir išsiauklėjimo, tai suprastų, kad šiuo atveju labiau tiktų solidus, bet kritiškas kalbėjimo tonas ir vienokie ar kitokie svarūs argumentai.
Tačiau dabar matome tik tokį vaizdą, kai griebiami akmenys ir šakės ir puolamas neįtikęs asmuo, visai nepaisant, kad tai yra viso pasaulio religinis autoritetas ir Bažnyčios galva (vis tik, katalikų religija yra labiausiai paplitusi pasaulyje – ją išpažįsta apie 1,1 milijardo žmonių!).
Esant tokioms aplinkybėms, kyla visai pagrįstas klausimas: kokių tikslų siekia tie „šakėmis ir akmenimis“ ginkluoti mušeikos ir keikūnai? Ir kaip tokia jų veika atrodo Lietuvos katalikams?
Keista visa tai ir tame keistume peršasi dvi išvados: arba mūsuose nėra tų katalikų ir jų nėra visai, arba vyksta kažkoks rimtas giluminis Bažnyčios skilimas?
Bet tada kyla kitas klausimas: kaip seksis tokiai nesusiorientavusiai valstybei su pabirusia Bažnyčia ir neaiškaus apsisprendimo tikinčiaisiais, jungtis su aiškiai savo nuostatas religijos klausimu išsakančia Lenkija?!! Nes eiliniai žmonės – kaip žmonės, bet hierarchai? Gal čia kartojasi poros tūkstantmečių senumo istorija: vieni Nusiplauna Rankas, o kiti stovi ir tyli? Ir visi jie, paklausus, sako, kad yra Vieningos Bažnyčios nariai!
Tačiau dar įdomiau šitoje istorijoje atrodo tie asmenys, kurie save vadina katalikais. Ir jie, tie katalikai, staiga ima pulti savo (?) Popiežių, t.y. – galvą, visai nepaisydami nei Bažnytinių dogmų, nei moralės, nei padorumo, kas leidžia daryti prielaidą, kad juose viso to, kuo jie viešai puikuojasi, nėra ir niekada nebuvo!
Šiuo atveju kalbu apie tokį mokslininką – profesorių – Lietuvos katalikų mokslų akademijos akademiką Paulių Vaidotą Subačių (jis ir VU profesorius, mokantis jaunąją kartą!), kuris leido sau „pavažiuoti“ ant Popiežiaus. Tikrai nepadoriai ir bjauriai skamba tokie pasisakymai ir išstojimai. Čia nekalbu apie ukrainiečių pasipiktinimą „tokiu pasisakymu“, bet bandau aptarti Lietuvoje veikiančios Bažnyčios ir jos apologetų laikyseną šiuo klausimu.
Visų pirma, aišku, kad visa bažnytinė sistema turi rodyti savo vienybę, o jos nėra. Nėra tos vienybės, nes Lietuvos bažnyčios vadovai eilinį kartą tyli (teko skaityti tik kunigo R. Grigo pasisakymą šia tema) – atrodo, kad visi jie smilgose sudegė! – nėra nei vyskupų, nei kardinolų – net ir tikintieji tyli nuščiuvę ir nesupranta, kad tokia laikysena yra stručio, kuris kiša galvą smėlin, laikyseną – juk, jei neginsite savo Popiežiaus, vadinasi neginsite savęs ir liksite, kaip tas raitelis be galvos. Ar to yra siekiama?
O katalikų mokslų akademija su savo veikėjais – akademikais, išvis verta atskiro aptarimo. Akademikas Subačius su savo pasisakymais pasirodė tikrai apgailėtinai ir, klausant jo pasisakymo, neapleido mintis, kad tam akademikui galva yra reikalinga tik kepurei nešioti, arba tam, kad į pilvą neprilytų.
Stebina ne vien jo pasisakymas, bet ir tai, kad Lietuvos katalikų mokslų akademija, kurios tikruoju nariu – akademiku jis yra, taip pat nieko nesako tokiam savo nariui.
Taigi, ir pati ta Akademija šiuo klausimu taip pat atrodo labai prastai. Ypač, įvertinus tai, kad joje, tarp tikrųjų narių ir tarnautojų, yra daugybė dvasininkų luomo žmonių: kunigų, vienuolių ir vyskupų, kyla visai pagrįstas klausimas: kokiai konfesijai visi jie priklauso? Ir kas vyksta Bažnyčioje? Kokia kryptis yra pasirinkta ir kuo tikima, bei ką garbina visi tie katalikai?! Ir, svarbiausia, kas yra rezgama?
Beje, pasirodo (!!!), kad dar vienas tos Katalikų mokslų akademijos akademikas yra Lietuvos teisuolis, nepraleidžiantis progos pasisakyti visais svarbesniais visuomenės ir valstybės gyvenimo klausimais, yra ir ponas Vytautas Landsbergis!
Kaip jis čia taip neapsižiūrėjo ir leido savo kolegai Subačiui taip išsišokti? (Abu – garbingi akademikai, abu – tos Katalikų mokslų akademijos, Mokslo tarybos nariai).
Bet galima ir kita versija, kad katalikų akademikas V. Landsbergis*** gal paragino „savo artimą“ užčiaupti arba bent suniekinti tą, kurio lūpomis kalba Dievas? Ir tas kitas katalikų akademikas Subačius, gali būti, paakintas tokio iškilaus asmens ir puolė „laidyti akmenis“ į Popiežių. Tada į visą reikalą jau gali įsijungti ir, pvz., Landsbergiukas, trokštantis būtinai išgauti iš Vatikano atstovo Lietuvoje pasiaiškinimą dėl tos Popiežiaus kalbos.
Visas scenarijus, kai pagalvoji, tikrai turi savo režisierių ir grandinę galima nesunkiai atsekti – ji labai trumpa. Tik kokie viso šito kauksmo ir viso šito vaidinimo tikslai?
Visai neaišku, bet, kad tai yra, veikiausiai susiję su vienokios ar kitokios asmeninės naudos siekimu – tai, beveik, akivaizdu. Tik neaišku, kokią naudą yra nusimatę visi šie veikėjai. Tai gali būti labai toli siekiantys planai, o gali būti ir labai primityvus noras kam nors ,,įkąsti“ ar parodyti savo valdžią ir galią, kurios, besiropščiančiam į Olimpą senstančiam jaunuoliui, labai trūksta.
Visko čia gali būti, o gali būti ir paprasčiausias kvailumas, kurio pilna ta jaunesnė galvelė. Matyt, ne veltui rimti žmonės rašo apie tai, kaip, štai, tokie katalikais besideklaruojantys veikėjai kuria simuliakrinę neokatalikybę ir tas jiems gerai sekasi, nes turi panašaus veikimo patirties iš savo komjaunuoliškos praeities.
Kai pasidomi tokiu kataliku, kad ir tuo katalikišku akademiku Pauliumi Subačiumi, tai tampa aišku, kad jis perėjo kelis esminius asmenybinius persikeitimus: iš komjaunuolio – aktyvisto į kataliką – aktyvistą. Tas katalikas – aktyvistas palaiko itin glaudžius ryšius su liberalais – aktyvistais, krikštija jų vaikus ir artimai kūmaujasi – žodžiu, apdairūs žmonės geba jausti „iš kur vėjas pučia“ (vien už tai yra verti akademiko vardo, kuriuos Bažnytinės struktūros jiems taip paslaugiai suteikinėja, užmerkdamos akis į tą faktą, kad tai taip toli nuo krikščionybės teorijos!) Ir taip, palaikomi tokių galingų organizacijų, dalis žmogelių sukasi, kaip išmano, kad išlaikytų padorų veidą, žaidžiant nepadorius žaidimus, nes galutinis ir aukščiausias tikslas, vis tik, yra pinigai ir valdžia…
Ir kas gali paneigti, kad tokiuose žaidimuose truputis pinigų nubyra kvailiams, o gudreivoms atitenka ir pinigai ir valdžia – tik reikia laiku pastumti kvailį padaryti tai, ko reikia gudreivai!
Bet nuklydau į šalį su filosofiniais pamąstymais – grįžkime prie aptariamos temos.
Taigi, matome, kad Katalikų mokslų akademija su visais savo nariais ir akademikais, kaip ir Lietuvos katalikų bažnyčia, nedaro JOKIŲ žygių, kad nors truputį įneštų aiškumą šiuo klausimu ir neužstoja savo Popiežiaus, nebando aiškinti jo pasisakymų esmės – nėra jokio ryšio (komunikacijos) šiuo klausimu, todėl yra tik bendras labai nekoks įspūdis, kai katalikai, „Marijos žemės“ vaikai, vaizdžiai kalbant skatinami, Popiežių, kurio lūpomis kalba Dievas, „užmėtyti akmenimis“ arba ramiai stovėti nuošalyje ir žiūrėti, kaip tai daro kiti. Prie viso to raginant nepamiršti karštai melstis ir vaikščioti bažnyčion, kad laiku suneštų rinkliavas ir supiltų pyliavas!
P.S. Labai panašu, kad šviesuolis Ričardas Doveika sakė tiesą, kai prisipažino, kad „mes Dievą išmetėme į šiukšlyną“, ir dar labai panašu į tai, kad taip, kaip Seimo nariai, taip ir Bažnyčios hierarchai pasijungė į bendrą bangą ar gal net bendrą kūną ir dabar mieliau renka papildomus KMI vienetus****, o ne žmonių palankumo, dėkingumo, nuoširdumo ir pan. apraiškas.
* pirminė žodžio reikšmė buvo suprantama, kaip organizmo pasipriešinimo nuodams ir svetimkūniams, mechanizmo praradimas. Dabar bandoma šiuo žodžiu pakeisti žodį „pakantus“.
** Popiežiaus kalbėjimas ex cathedra būna tada, kai išlaikomos tokios aplinkybės:„kalbama viešai, moraliai pamokomu tonu, autoritetingai ir nepertraukiamai“.
*** visi, kas savo kalbose, raštuose ar kitur Vytautą Landsbergį vadina profesoriumi – labai sumenkina iškilų Lietuvos mokslininką: jis yra AKADEMIKAS – Lietuvos katalikų mokslų akademijos narys!
**** KMI – kūno masės indeksas, išreikštas kilogramais.
Bibliografija: A.Michel, Dictionnaire de théologie catholique, Tables générales 1:916–917. mj scheeben, Handbuch der katholischen Dogmatik, v.1 (Freiburgas 1948) 231–242.
