-Kokia padėtis Vokietijoje? Ar ji užleis Europos lyderio vietą Lenkijai? Ar Europa bus padalinta: Vakarai – su Vokietijos lyderyste, o Rytai – su Lenkija? – paklausė „Karštas komentaras“ Lietuvoje savo knygą „Geopolitinis perversmas Rytų Europoje“ pristačiusi „Alternatyva Vokietijai“ atstovo Stefano Korte.
-Aišku, Lenkija negali pretenduoti į lyderystę vien ekonominiu požiūriu. Lenkijos bendrasis vidaus produktas sudaro mažiau nei penktadalį to, ką pasiekia šiuo metu negaluojanti Vokietija. Todėl Lenkija bando pasitelkti idėją iš XX a. naftalino.
„Intermarium“ taip pat yra šios idėjos, kuria siekiama Lenkiją paversti centrine Rytų Europos ekonomine galia, dalis.
Tam, kad kitos Rytų Europos valstybės pripažintų Lenkijos pretenzijas į lyderystę, Lenkija bando plėsti savo politinę įtaką. Siekdama įtvirtinti šią svajonę, Lenkija šiuo metu kuria savo kariuomenę, kad ji taptų stipriausia Europoje.
Šis Lenkijos pareiškimas kelia didelį nerimą ir skepticizmą daugelyje Europos šalių. Tokiais savo veiksmais Lenkija smarkiai per daug stimuliuoja savo ekonomiką ir taip skatina infliaciją. Lenkija yra toli nuo ekonominio stabilumo.
Galiausiai, kai Lenkija bandys pasitraukti iš ES ir sukurti savo struktūrą, ji susidurs su dideliais ekonominiais iššūkiais.
Negalima pamiršti, kad didelė dalis Lenkijos ekonomikos pakilimo buvo finansuojama iš ES subsidijų, taigi didele dalimi iš Vokietijos mokesčių mokėtojų lėšų.
Iki šiol vokiečiai už tai nesulaukė jokios padėkos.
Tačiau lenkai visur, kur tik gali, agituoja prieš Vokietiją, reikalauja beprotiškų kompensacijų ir vaizduoja save išimtinai kaip istorijos aukas. Kaip lenkai tuo metu elgėsi su mažumomis, sąmoningai nutylima. Paklauskime ukrainiečių, žydų, vokiečių, taip pat lietuvių, kurie lenkų buvo pažeminti iki antrarūšių piliečių.
Europa negali būti padalinta tarp dviejų valstybių ir jų tariamų pretenzijų į lyderystę.
Tuo tarpu Vokietija čia nieko panašaus nesiekia, bet siekia bendradarbiavimo akių lygiu ir siekia partnerystės, o ne priklausomybės.
Ateities Vokietija vėl sutelks dėmesį į žemyną ir stengsis užtikrinti čia taiką, o to negalima pasiekti vis daugiau tiekiant ginklų, rodant grasinančius gestus ir kaitinant eskalacijos spiralę.
Tam reikia sumanios diplomatijos ir noro siekti kompromiso civilių gyventojų, kurie per kiekvieną karą nukenčia labiausiai, labui.
Apibendrinant galima teigti, kad Lenkija šiuo metu save apgaubia saugumo jausmu ir tiki, kad, remiama JAV ir Didžiosios Britanijos, gali kurti ir plėsti savo geopolitinių interesų sferas.
Atrodo, kad Lenkija iš istorijos pasimokė labai mažai arba nieko nepasimokė ir vėl provokuoja pranašesnį priešininką bei tiki, kad gali jį nugalėti.
Dėl geopolitinių priežasčių Rusija negali leisti sau pralaimėti ir, jei eskalacijos spiralė tęsis, ji taip pat griebsis kraštutinių priemonių, o Lenkija šiuo atveju patirs didžiausią įmanomą žalą.
-NATO. Kaip ir kada gali pasikeisti Europos saugumo architektūra?
-Na, NATO savaime nėra pats blogiausias dalykas, galintis užtikrinti saugumą Europoje, tačiau, deja, dabartinė NATO struktūra tik iš dalies pajėgi tai padaryti, o neginčijamas faktas, kad nuo pat įkūrimo NATO buvo JAV užsienio politikos interesų marionetė, Europai nėra teigiamas.
Labiausiai kritikuoju NATO biurokratinį sunkumą. NATO biudžetas sudaro daugiau nei 3,32 mlrd. eurų per metus. Visi pinigai skiriami administraciniams tikslams. Iš jų neįsigyjama jokios įrangos ar transporto priemonių. Jais vėlgi aprūpina pačios šalys iš savo karinio kontingento.
Visą šią struktūrą būtų galima gerokai sumažinti ir taip atlaisvinti šimtus milijonų eurų šalims ir ginkluotei.
NATO taip pat įrodo, kad jau dabar yra labai nutolusi nuo realybės, jei atsižvelgsime į tai, kad vien naujosios būstinės Briuselyje statyba kainavo 1,2 mlrd. eurų.
Taip pat manau, kad tai, jog NATO visada giriama kaip Europos saugumo garantas, yra nepagrįsta. Žinoma, aljansas yra atsvara Rusijai ar kitoms valstybėms, tačiau ir grynai europinis sprendimas būtų pakankama atsvara, jei po 1991 m. dėl nesuprantamų priežasčių nebūtų buvę iki mirties nusiginkluota. Čia išlieka klausimas: kieno „gera valia“ šis procesas buvo pradėtas?
Man taip pat kelia nerimą NATO sutarties 5 straipsnis, kuris dažnai minimas kaip kolektyvinės gynybos argumentas.
Tačiau, atidžiau pažvelgęs į šį straipsnį, jo eigoje susiduriu su tokia formuluote:
„Šalys susitaria, kad ginkluotas užpuolimas prieš vieną ar kelias iš jų Europoje ar Šiaurės Amerikoje bus laikomas užpuolimu prieš jas visas; todėl jos susitaria, kad tokio ginkluoto užpuolimo atveju kiekviena iš jų, naudodamasi Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnyje pripažinta teise į individualią ar kolektyvinę savigyną, padės užpultai Šaliai ar Šalims nedelsdama pati ir bendradarbiaudama su kitomis Šalimis, imdamasi tokių priemonių, įskaitant ginkluotos jėgos panaudojimą, kurios, jos manymu, yra būtinos Šiaurės Atlanto zonos saugumui atkurti ir palaikyti.“
Ir čia ypač svarbi formuluotė – „kurias ji laiko būtinomis“. Tai reiškia, kad kiekviena valstybė individualiai sprendžia, ką ji mano esant būtina Šiaurės Atlanto erdvės saugumui atkurti.
Iš tiesų įvairiose šalyse tai vertinama labai skirtingai. Prisimenu Didžiosios Britanijos generolo atsakymą į Estijos premjero klausimą, kas nutiktų, jei Rusija užpultų Estiją ar Baltijos šalis… Atsakymas buvo neįtikėtinas: pirmiausia jie pasitrauktų, kad iš naujo įvertintų situaciją, o po mėnesio ar dviejų planuotų kontrpuolimą. Kas tada liktų iš Estijos ar viso Pabaltijo, faktiškai aišku kiekvienam realistui.
Taigi, toks saugumo aljansas neturi didelės prasmės.
Vokietijos šarvuočių brigada gali būti tik pradžia apsisaugoti nuo galimo puolimo. Lietuvai ir Vokietijai čia dar reikia daug ką nuveikti kartu.
Pereiti prie grynai europinės gynybinės sąjungos iš principo įmanoma bet kada, tačiau tam, be abejo, reikia tam tikro pasiruošimo, o dėl dabartinės įtemptos situacijos dabartinis laikas atrodo kiek netinkamas. Vis dėlto pasiruošimas tokiam projektui turėtų prasidėti iš karto po to, kai bus sudaryta taika.
Deja, visur dar neturime reikiamų vyriausybių, kurios būtų pasiruošusios padaryti šiuos žingsnius.
Parengta pagal laikraštį „Karštas komentaras“
