Bet koks rimtesnis reikalas Lietuvoje savaime tampa sunkiai sprendžiama problema. Tad nėra ko stebėtis, kad Ignalinos atominė elektrinė (AE) kelia didžiausias aistras jau kelis dešimtmečius. Net nepriklausomybę atnešęs Sąjūdis čia padarė vieną skaudžiausių klaidų, neleidęs pastatyti trečio bloko už Sovietų Sąjungos pinigus. Po to politikai susimovė, negebėję iš Europos Sąjungos išsiderėti vėlesnės elektrinės uždarymo datos.
Trigalvio korupcijos slibino, pervadinto į LEO LT, afera iš esmės parodė, kaip ydingai veikia ne vien mūsų politinė, bet ir žiniasklaidos sistema. Viešųjų reikalų sprendimas ir jų nušvietimas yra išsikreipęs tarsi kokioje bananinėje valstybėje. Įtakos klanai įnirtingai kovoja tarpusavyje, o bendrajam gėriui telieka trupiniai nuo jų stalo.
Dar viena milijardinė afera vyko švaistant AE uždarymui skirtus ES pinigus. 2006 metų sutartys su Vokietijoje registruota, rusų valdoma bendrove “Nukem” buvo surašytos taip gudriai, kad privatininkai gali piktnaudžiauti nekontroliuojami ir nebaudžiami. Sutartį nutraukus taip pat grėstų didžiulės baudos ir nuostoliai.
Atėjus į valdžią dešiniesiems, atrodė, radosi prošvaisčių. LEO LT buvo, kad ir su nuostoliais, kompromiso keliu nacionalizuota. Žinoma, griežtesnis aferos įvertinimas būtų visam procesui suteikęs reikiamo skaidrumo, tačiau vargu ar esamai teisinei sistemai tai buvo pagal jėgas. Procesas būtų užtrukęs, o gal apskritai įstrigęs. Tad galima manyti, kad nauja valdžia pasielgė teisingai.
Optimizmo teikė ir naujos elektrinės statybos planai. Ryžtingas ministras Sekmokas atrodė esąs geriausias premjero Kubiliaus atradimas. Visus kritikos balsus buvo galima nurašyti senajam permainų bijančiam klanui.
Tačiau laikas ėjo, o nerimas augo. Skaidrumo energetikos srityje beveik nepadaugėjo. Konfidencialumo šešėlis aplink energetikos reformą ir naują AE plėtėsi, raminant, kad viskas tuoj paaiškės. Vėl buvo piešiamas nuostabus šviesios ateities paveikslas, visuomenei nelabai suprantant, kas iš tikrųjų vyksta. Apie bendrą nacionalinį susitarimą ypatingai svarbiais klausimais net nustota svajoti. Įtarumą didino ir gandai, kad viskas sprendžiama aktyviai dalyvaujant Kauno energetikų grupuotei, turinčiai tamprių ryšių su Rusija.
Ir štai tokioje aplinkoje driokstelėjo žinia. Ilgai žadėtas dosnusis investuotojas į AE traukiasi. Projektas, į kurio techninį rengimą, nepaisant visų kitų daug didesnių nuostolių, jau sukišta 25 milijonai, atsidūrė ties žlugimo riba.
Tačiau vietoj būtino atvirumo, analizės ir naujų sprendimų paieškos vėl girdime tik tuščius raminimus. Investuotojas grįš arba rasime kitą! Gal ir taip, tačiau kas iš to? Konkursas, turėjęs užtikrinti konkurenciją, jau žlugo. Ir šią nuogą tiesą būtina sau pasakyti.
Tolimesnės tiesioginės derybos su bet kokiu galimu investuotoju reikš tik vieną. Lietuvai bus primesta kuriai nors užsienio bendrovei palanki sutartis. Tai reiškia, kad Lietuvos žmonės prisiims įsipareigojimus kelis dešimtmečius mokėti už elektrą ne rinkos kaina, o tiek, kiek reikės AE pelningumui palaikyti.
Ar Lietuvos dešinieji konservatoriai – liberalai tikrai pasirengę prisiimti už tai absoliučią atsakomybę?
Ar ši juodoji AE skylė dar labiau nesunaikins mūsų energetinės nepriklausomybės? Ar neužkirs kelio visiems alternatyviems ir saugesniems sprendimams?
Todėl manau, kad dabar pats laikas susiimti ir nustoti plaukti pasroviui, kažkam galingam atkakliai pučiant iš nugaros. Galbūt reikia grįžti prie nacionalinio investuotojo idėjos, tačiau daryti tai labai skaidriai.
Beje, esu dar Trigalvio Slibino skandalo pradžioje siūlęs nacionalinės akcinės bendrovės, kurioje galėtų dalyvauti visi norintys, projektą. Projektinė AE kaina svyruoja tarp 14 ir 21 milijardų litų. Sakoma, kad nei Lietuvos valstybė nei privačios bendrovės neturi tiek pinigų. Tačiau vien Lietuvos žmonių indėliai bankuose jau viršija 24 milijardus litų.
Įvairių nacionalinių bendrovių ir paprastų žmonių dalyvavimas tokio masto projekte sutelktų visuomenę, o elektros kainą leistų nustatyti nacionalinio sutarimo būdu. Tik taip būtų išvengta natūralaus žmonių nepasitenkinimo dėl reguliuojamų elektros kainų.
Tad ar neverta susimąstyti, kol dar nevėlu?
