Jonas Ivoška,
advokatas
Pagal skelbiamus statistikos duomenis, kas penktas Lietuvos gyventojas dėl piniginių nepriteklių patenka tarp gyvenančių (egzistuojančių) žemiau skurdo ribos. Kraujuojančią Ukrainą taip pat kamuoja gynybai reikalingų lėšų stygius. Tai kodėl mes lengvabūdiškai švaistome biudžeto lėšas bevertėms pramogoms, kai jos taip reikalingos žmonių gyvybinėms reikmėms tenkinti? Štai Seimo narys Kristijonas Bartoševičius be jokios sąžinės graužaties už tautos triūsu sukauptus finansinius išteklius leidosi iškylauti į tolimąją Čilę. Dar nespėjęs grįžti į gimtinę, jis vėl ne savo sąskaita susiruošė apsilankyti Indijoje, iš kur taip pat nebuvo planuota parvežti kokių nors gėrybių mūsų kraštui. Tačiau, kaip teigia oficialūs šaltiniai, savanaudiškas iškylautojas netikėtai pajuto sąžinės graužatį ir savanoriškai nusprendė, kad jis nevertas ne tik kelionės į Indiją, bet ir vietos mūsų Tautos atstovybėje. Todėl, dar nespėjęs grįžti į namus, jis atsiuntė skubų laišką Vyriausiajai rinkimų komisijai, atsisakydamas Seimo nario mandato. Koks netikėtas savanaudžio atsivertimas į empatišką būtybę!
Ar protingumo kriterijais besivadovaujantis žmogus tokio iškylautojo atsivertimu galėtų patikėti? Klausant „konservatorių“ postringavimų atrodytų gali. Tačiau blaiviai mąstantieji, kurie moka skaityti gyvenimą, skirtingai nuo tikinčiųjų stebuklinėmis pasakomis, supranta, jog tai ne „konservatorių“ naivumo apraiška, o tyčinis protinio neįgalumo simuliavimas. Gaila, kad už tai mūsų valstybėje iki šiol netaikoma nei politinė, nei teisinė atsakomybė. (Kalbėti apie moralinę atsakomybę mūsuose apskritai nemadinga.)
Ilgai nesigilinant į atskiro individo elgesio detales, norėtųsi susitelkti prie esminių XXI amžiaus demokratinės valstybės pagrindų ir vertybinių nuostatų, kurios neleistų šalies valstybingumo praktikai pavirsti pajuokos objektu. Žvelgiant ta linkme, reikėtų pripažinti, kad civilizuotoje visuomenėje tautinės valstybės paskirtis – saugoti ir stiprinti universaliąsias vertybes, kurioms priklauso: a) prigimtinės žmogaus teisės, b) tautos tvarumas ir pažanga, c) racionalus pilietinės daugumos interesų tenkinimas.
Kadangi šiandieninė Lietuvos valstybės vadovybė nepriekaištingai vykdo tarptautinę kovos su teroristine valstybe politiką, ja kartkartėmis galima net didžiuotis. Tačiaus jos tariama vertybinė politika pagal padarinius universaliosioms vertybėms tiesiog pasibaisėtina. Netelpa į geros moralės normas ir parlamentinės bei vyriausybinės vadovybės pataikavimas vulgariojo globalizmo idėjoms. Todėl su tuo skaudu taikstytis.
Teigiami poslinkiai mūsų valstybės vadyboje galimi tik atlikus sisteminius pokyčius (funkcnę- struktūrinę pertvarką). Pastebėtina, kad blogybių šaknys slypi ne tik prigimtiniame žmonių godume, puikybėje, žiaurume. Šios žmogaus genome slypinčios savybės nors ir skirtingu laipsniu, bet būdingos daugeliui. Jų gyvybingumas labiausiai priklauso nuo sudarytų sąlygų šioms savybėms reikštis. Pavyzdžiui, vandens seklumoje žmogus natūraliai arba stovi, arba brenda, tačiau patekęs į gelmę jis privalo elgtis kitaip, kad nenuskęstų. Tai reiškia, jog mūsuose išvešėjusios institucinės patyčios, perteklinė turtinė atskirtis, drovesniųjų bendrapiliečių įstūmimas į skurdą ir baimę dėl ateities slypi gudriųjų savanaudiškai sukurtoje socialinio reguliavimo sistemoje. Nūdienos sąlygomis, kai europinės civilizacijos šalyse menkai paisoma religinių, moralinių, paprotinių normų, žmonių bendrabūvį lemiantis reguliavimas priklauso nuo teisės normų. Šių normų pagrindas – konstitucinės normos. Kadangi Lietuvos konstitucinis skeletas gerokai iškreiptas, kreivai dėliojasi ir visas teisinis raumenynas.
Ar išmintinga tvirtinti, kad Konstitucijos stabilumas yra tokia svarbi vertybė, jog galima užmerkti akis ir toleruoti konstitucinėmis ydomis stabdomą progresą? Tokio stabilumo tariamą naudingumą įvertinkime palyginimo būdu: ar verta gydyti tuberkuliozę, kol ji nepasiekė atviros formos, jeigu dažnai išgydoma ir atvira forma?
Gana reikšmingus Konstitucijos trūkumus aiškiai rodo valstybingumo praktika – Konstituciją šiurkščiai pažeidinėja Lietuvos valstybinės institucijos. Pavyzdžiui, Konstitucijos pirmojo skirsnio 7 straipsnio 1 dalis įsakmiai nurodo: „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.“ Tačiau Konstitucinis Teismas (ne kokia nors žinybinė inspekcija), pripažinęs priimtą teisinį aktą prieštaraujančiu Konstitucijai, palieka jį dar kurį laiką galioti pagal kieno nors interesus. Kodėl taip yra? Todėl, kad Lietuvos Konstitucija neturi savigynos mechanizmo, t.y. tiems, kurie ją priėmė, (piliečiams) konstituciškai nenumatyta jokia procedūrinė galimybė ginti konstitucines vertybes. Nors Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalis ir numato piliečio teisę ginti konstitucinę santvarką, tačiau, tinkamai nesumodeliavus procedūrinio Konstitucijos gynybos mechanizmo, ši konstitucinė norma savo veiksmingumu prilygintina blanketinei normai.
Taip pat svarbi galiojančios LR Konstitucijos yda – eliminuotas šalyje tiesioginės demokratijos gyvybingumas, kurio tiesioginė pasekmė – piliečių politinio aktyvumo nuosmukis. Sunku nuneigti, kad: a) prie šiandieninių gyvenimo tempų neprotingai didelė norma referendumui paskelbti piliečių valia (300 000 apsunkintai surenkamų piliečių parašų), b)nenumatyta jokia pilietinė kontrolė valstybinėms institucijoms, joms tvarkant ir naudojant viešuošius išteklius (mokesčių mokėtojų uždirbtas lėšas), c) visiškai neatskaitingi visu kadencijos laikotarpiu Tautos atstovais Konstitucijoje įvardinti (55 str.) Seimo nariai tiems, kurių interesams jie turėtų atstovauti ir t.t. Dėl tokios valdysenos šalis netenka respublikai būdingų požymių ir virsta institucinio absoliutizmo valstybe.
Logiškai nepateisinamos konstitucinės nuostatos, išbalansuojančios svarbiausių valstybės sisteminių sektorių galias. Lietuvos teismų sistema (iš viduramžiškos tradicijos vadinama „teisminė valdžia“) veikia be jokios pilietinės ir konstitucingumo kontrolės. Todėl šis valstybės institucinis darinys savo konstitucinėmis galiomis iškyla ne tik virš Tautos atstovybės – Seimo bei Prezidento ir Vyriausybės (pastarųjų institucijų aktų konstitucingumą procedūriškai gali tikrinti Konstitucinis Teismas), bet ir virš suvereno – Tautos. Ne atsitiktinai vienas teisėjas, vedinas korupcinių interesų, yra pareiškęs: „Galvok, advokate! Virš mūsų tik Dievas!“. Pasirodo senovės romėnų įžvalga: „ Tautos balsas – Dievo balsas!“ Lietuvoje jau bevertė. Kas gali paneigti, jog teisminės sistemos galių konstitucinis suabsoliutinimas – tiesioginė paskata korupcijai?
Dar viena protingumo kriterijų neatitinkanti konstitucinės nuostata yra ta, kad tie, kurių galioms apriboti įvesta konstitucinė tvarka, patys savo nuožiūra turi teisę tą tvarką pakeisti („Valdžios galias riboja Konstitucija“ – Konstitucijos 5 str. 3 dalis). Toks reguliavimas reiškia, kad Konstitucija, nors yra suvereno priimtas aktas, tačiau bet kada netenka ribojančių galių Seimui ir kitai „valdžiai“, kai to panori 2/3 visų Seimo narių (tik du iš keturiolikos Konstitucijos skirsnių keičiami referendumu, o visi kiti Konstitucijos pakeitimai – Seimo valioje).
Atskleidus tik nežymią dalį nelogiško konstitucinio reguliavimo pavyzdžių, akivaizdu, jog valstybėje būtini sisteminiai pokyčiai konstitucinės reformos būdu. Tokiems pokyčiams teisinė paskata yra ir 1992 m. LR Konstitucijos preambulėje įrašytas Tautos siekis kurti atvirą, teisingą, darnią pilietinę visuomenę ir teisinę valstybę.
Kas siūloma, kad Lietuvoje tiesa, teisė ir teisingumas taptų vertybėmis?
1. Referendumo iniciatyvos teisė suteiktina tokiam rinkimų teisę turinčių piliečių skaičiui, kuris atitinka vienos savivaldybės Lietuvoje gyventojų skaičiaus vidurkį. (Lietuvoje esant 60 savivaldybių ir turint 3 milijonus gyventojų referendumas būtų skelbiamas, jei to reikalautų 50 000 rinkimų teisę turinčių piliečių.)
2. Įvestina pilietinė kontrolė Seimo nariams, nustačius jų atšaukimo galimybę, surenkant bent vienu atšaukimo balsu daugiau, negu Seimo narys gavo per rinkimus. Atšauktasis pakeičiamas kitu po atšauktojo daugiausia balsų gavusiu pretendentu į Seimo narius toje rinkimų apygardoje, taip išvengiant išlaidų naujiems rinkimams.
3. Kasacinės teismo instancijos priimtų aktų atitikties Konstitucijai patikrinimas bent kurio proceso dalyvio toje byloje motyvuotu reikalavimu, įgyvendinant konstitucinį principą, jog negalioja joks aktas priešingas Konstitucijai.
4. Kiekvienam piliečiui užtikrinimas teisės neatlygintinai teisme ginti viešąjį interesą kaip konstitucinę vertybę, kai to neatlieka gavusi piliečio pranešimą valstybinė institucija.
5. Pilna ar dalinė pareigūno atsakomybė už padarytą žalą, jam neatlikus ar netinkamai atlikus patikėtas tarnybines funkcijas.
6. Seimo ir Vyriausybės narių bei teisėjų atlyginimų konstituciškai įtvirtintinas susiejimas su vidutiniu darbo užmokesčiu valstybėje, užtikrinant teisėjų finansinį nepriklausomumą nuo politikų.
7. Daugiamandatėje kaip ir vienmandatėje rinkimų apygardoje Seimo narių tiesioginiai rinkamai, kiekvienam rinkėjui pasirenkant apibrėžtą pretendentų skaičių (pavyzdžiui, ne daugiau kaip 6 asmenis) iš bet kurio partijos ar skaitlingos visuomeninės organizacijos sudaryto abėcėlinio sąrašo.
Tai nėra visa reikalingų šalyje pokyčių apimtis (daugiau atspindėta naujos LR Konstitucijos projekte), tačiau ir tai parodo, koks kelias Lietuvai iš institucinio absoliutizmo valstybės tapti pilietinės visuomenės teisine valstybe.
