Vytenis Paulauskas
Didžiule persvara laimėjus Seimo rinkimus, Valstiečių ir žaliųjų sąjungai labai sunkiai sekėsi sudaryti koaliciją su dar kokia nors politine grupuote tam, kad Seimo darbas būtų stabilesnis. Buvo norima sudaryti koaliciją su konservatoriais, tačiau pastarieji atsisakė, nenorėdami koalicijoje būti mažuma, kuri negali vienvaldiškai diktuoti sprendimų. Todėl teko lipdyti šiokią tokią koaliciją su rinkėjų atstumtais ir savo rinkiminiais rezultatais nusivylusiais socialdemokratais.
Tačiau nepraėjus nei metams ir ši nedarniai veikusi koalicija ėmė byrėti. Mat naujasis socialdemokratų lyderis G.Paluckas prisiminė socialdemokratines vertybes, nuo kurių ankstesnio socialdemokratų lyderio A.Butkevičiaus vedami socialdemokratai vis labiau tolo. Vis dėlto nelabai aišku, kokios tos socialdemokratų socialdemokratinės vertybės.
Kalbėdami per žiniasklaidos priemones apie tai, kokias, jų nuomone, klaidas padarė valstiečiai, socialdemokratų atstovai visų pirma pabrėžia tai, kad valstiečiai padarė klaidų, kovodami prieš alkoholį. Tad gal G.Paluckas ir jo bendražygiai galvoja, kad tikras socialdemokratas yra tas, kuris vienoje rankoje laiko raudoną rožę, o kitoje – alaus bambalį?
Dar socialdemokratai sako, kad reikia mažinti maisto produktų kainas, mažinant pridėtinės vertės mokestį maisto kainoms. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo teisinga mažas pajamas gaunančių asmenų atžvilgiu. Vis dėlto šiais laikais yra labai didelė maisto prekių įvairovė, todėl net ir esant 21% pridėtinės vertės mokesčiui tas, kas neturi pakankamai pajamų, gali rasti pigaus maisto. Savo ruožtu, sumažinus PVM, būtų prarandama labai daug lėšų, surenkamų į valstybės biudžetą, kurios reikalingos paremti neturtinguosius, gerinti viešojo sektoriaus (švietimo, sveikatos apsaugos) teikiamų paslaugų kokybę. Tos viešojo sektoriaus paslaugos ypač reikalingos mažas pajamas gaunantiems asmenims.
Visai kitaip yra su pridėtinės vertės mokesčiu šildymui. Šiuo atveju vartotojas jokio pasirinkimo neturi. Todėl siekiant paremti mažas pajamas turinčius asmenis, racionalu šildymui taikyti mažesnį PVM.
Socialdemokratijos esmė yra su valdžios pagalba plėtoti viešąjį sektorių ir tos plėtros dėka gerinti žmonių gyvenimą, suteikiant jiems kokybiškas sveikatos apsaugos, švietimo paslaugas ir socialines garantijas. O įvairių verslo mokesčių mažinimas yra liberalų idėja, kurią įgyvendinus didėja visuomenės atskirtis ir skurdas.
Valstiečiai galvoja, kad jiems socialdemokratai net ir nelabai reikalingi, nes įgyvendinant liberalias idėjas jų požiūris daugeliu atvejų sutampa tiek su konservatoriais, tiek su liberalais, tiek su kitų Seimo frakcijų nuostatomis.
Vis dėlto ministras pirmininkas dėl savo užsispyrimo, nenoro būti pralaimėjusiuoju, gali pakišti koją pats sau. Mat, kai valstiečiai sumanė griauti miškų ūkį, naikinti urėdijas, jie sudarė sandėrį su konservatoriais, kad už Lietuvos miškininkystės žlugdymo palaikymą, valstiečiai paliks ankstesnį pridėtinės vertės mokesti šildymui. Tačiau S.Skvernelis konservatorius apgavo – nuo Naujųjų metų nori PVM šildymui didinti nuo 9 iki 15 %.
Konservatoriai ir jų lyderis G.Landsbergis, matydamas tokią akivaizdžią neteisybę, gali nepritarti sekančių metų valstybės biudžetui. O tai gali sukelti valdžios krizę. Tokia krizė konservatoriams gali būti netgi naudinga, nes reitinguose jie jau pavijo ar net pralenkė valstiečius. Todėl, jeigu dabar būtų rinkimai, tai konservatoriai pagal mandatų skaičių Seime netgi galėtų pasikeisti vietomis su valstiečiais, nes antrajame rinkimų ture niekas jau taip masiškai nebalsuotų už valstiečius, kurie nuvylė savo rinkėjus, nevykdydami priešrinkiminių pažadų.
Sveikatos apsaugos ministras A.Veryga parodė, kad jis yra tik vieno klausimo – kovos su alkoholiu specialistas. Kovodamas su vaistais, vaistų gamintojais, jis panaudojo panašias priemones, kaip ir kovodamas su alkoholiu. A.Veryga aiškino, kad nėra jokio skirtumo tarp degtinės, vyno ir alaus, nes jų poveikis žmogaus organizmui vienodas, kadangi jų visų veiklioji medžiaga – alkoholis – ta pati. Dabar jis aiškina, kad ir visi vaistai, kurių veiklioji medžiaga ta pati, veikia vienodai, todėl
ligonis turi pirkti tuos vaistus, kurie yra pigiausi, o Vyriausybė tų vaistų, kurie yra brangesni, negu Vyriausybės nustatyta norma, visai nekompensuoja.
Vis dėlto ligoniai pastebi, kad vaistai su ta pačia veikliąja medžiaga juos veikia nevienodai – vieni jiems tinka, o kitų organizmas netoleruoja. A.Verygos nuomone, visa tai tėra tik moksliškai nepagrįsti ligonių išsigalvojimai .
Politikai ir ekonomistai, aiškindami, kodėl Lietuvoje vaistų kainos yra didelės, sako, kad taip yra dėl to, jog Lietuvoje yra per maža rinka. Pasak jų, norint sumažinti vaistų kainas, reikia, kad būtų didesnė konkurencija. Vis dėlto toks problemos aiškinimas ir jos sprendimo būdas prieštarauja vienas kitam. Padidėjus konkurencijai, tą pačią rinką turės dalintis dar daugiau ūkio subjektų, todėl jų sąnaudos dar labiau padidės ir kainos turėtų ne sumažėti, bet padidėti. Panašiai atsitiko su šildymo kainomis, kai į rinką, norint padidinti konkurenciją su valstybės monopolija, buvo įleisti privatūs šilumos gamintojai. Dėl to šildymo kainos ne sumažėjo, bet padidėjo.
Mažose parduotuvėse ar vaistinėse, nepriklausančiose didiesiems prekybos ar vaistinių tinklams, kainos dažnai yra didesnės negu didelių prekybos tinklų parduotuvėse ir vaistinėse. Kur atsiranda tokie prekybos tinklai, ten smulkios parduotuvės ir vaistinės bankrutuoja.
Lietuvos politikai labai mėgsta pasiremti užsienio ekspertų patarimais, ką nors nukopijuoti nuo užsienio šalių. Todėl visai logiška, kad ir aukštosios mokyklos rektorius, didelis aukštojo mokslo reformos šalininkas, spėjama, nusiplagijavo ir savo disertaciją nuo užsienio šaltinių. Per visus nepriklausomybės metus Lietuvos švietimo ir mokslo ministrai nusirašinėjo visokias reformas nuo užsienio valstybių. Būtent todėl Lietuvos švietimas žlunga ir toliau žlugdomas, o jo kokybė vis labiau blogėja. Sveikatos apsaugos ministrai taip pat nusirašinėja reformas sveikatos apsaugos srityje. Todėl ir šioje srityje padėtis yra bloga.
Ministras pirmininkas S. Skvernelis su savo pilkąja kardinole Vyriausybės kanclere M. Dargužaite savo idėjas ir daromus sprendimus nusirašinėja iš laisvosios rinkos vadovėlių. Patys, be užsienio patarėjų patarimų, jie nesugeba net ir Lukiškių aikštės sutvarkyti. Todėl buvo pakviesti net keli žymūs užsienio ekspertai, kurie turėjo patarti, kokį paminklą statyti vietoje Lukiškių aikštėje kadaise stovėjusio Lenino paminklo. Visi ekspertai vienu balsu pareiškė, kad jokio paminklo – jokio „balvono“, statyti nereikia. Pasak jų, pats geriausias paminklas laisvės kovų kovotojams ar dar kažkam yra jokio paminklo nebuvimas. Mat, kai paminklo nėra, tai visi ginčijasi dėl to paminklo – vieni už vienokį, kiti už kitokį paminklą. Tokiu būdu vyksta begalinė diskusija ir tokiu būdu nuolat prisimenami tie, kam tas paminklas skirtas. O jeigu paminklas būtų pastatytas, tai visi ir tą paminklą, ir tuos, kam jis skirtas, pamirš. Štai tokią meninę instaliaciją sugalvojo užsienio ekspertai.
Vis dėlto politikai nesitenkina vien tik ginčais, žodinėmis instaliacijomis. Kai kuriais atvejais jie labai intensyviai dirba, atlikdami realius, materialius darbus. Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos merai intensyviai kerta medžius miestuose teigdami, jog tie lietuviški medžiai Lietuvai visai netinkami, nes jų šaknys dirba kenkėjišką darbą – ardo šaligatvius, kelius, požemines komunikacijas. Todėl vietoje tų „kenkėjų“ bus pasodinti vakarietiški medžiai, kurių šaknys visai kitokios – jos netrukdo pažangių vakarietiškų reformų.
Kauno miesto meras V. Matijošaitis, pjaudamas medžius, energingai tvarko miestą. Jis nutarė sutvarkyti ir Ąžuolyną. Kažkokie specialistai jam patarė, kad Ąžuolyną reikia numelioruoti (nors Ąžuolynas yra ne kur nors pelkėse, bet ant kalno), ir daug gražiau, šiuolaikiškiau atrodytų, jeigu Ąžuolyne augtų ne ąžuolai, bet rododendrai.
Taigi, absurdiškų reformų cirkas tęsiasi. Matyt, toliau bus dar gražiau. Su įdomumu visą tą cirką stebėsime.
