Prisipažinsiu, kad šiandien pasidarė labai liūdna, kai išgirdau žiniasklaidoje aktyviai diskutuojant apie KTU gimnazijos direktoriaus Bronislovo Burgio pasitraukimą. Dar liūdniau pasidarė pasiklausius apie tai, kas direktorių iki to privedė. Žinoma, kaip sako, su žvake šalia nestovėjau ir nieko negaliu pasakyti nei apie sveikatos problemas, nei apie susitarimus su KTU rektoriumi, bet kai išgirdau, kad viena iš priežasčių tokiam sprendimui tapo tėvų ir valstybės institucijų karai su direktoriumi dėl gimnazijos taisyklių nesilaikiusių mokinių šalinimo, tai supratau, kad tikrai yra blogai. Dar daugiau sako direktoriaus teiginys, kad „švietimo sistema supuvusi tiek, kad aš nė už ką nesutinku ateiti į formalųjį švietimą“.
Tai, kad švietimo sistema išgyvena savotišką vertybių krizę, matyt, sunku būtų suabejoti. Taip pat niekam ne paslaptis, kad tėvai, kurie dažnai yra linkę kaltinti mokytojus ir švietimo sistemą dėl blogų vaikų rezultatų, patys labai dažnai linkę palaikyti tokį vaikų elgesį, kuris aiškiai prasilenkia tiek su rašytomis mokyklos taisyklėmis, tiek su etinėmis ar moralinėmis normomis. Nenuostabu, kad tokiose situacijose, direktorius su stuburu tampa kliūtimi mūsų viską perkančiai ir parduodančiai visuomenei.
Juk daug geriau toks mokytojas ar direktorius, su kuriuo gali kartu sugerti ir pasiekti „savo lygį“, kad nesijaustum per bukas ar nepilnavertis. Juk daug patogesnis toks mokytojas, kuris geria ir rūko kartu su savo auklėtiniais išvažiavęs į turistinį žygį. Daug geriau toks, kuris be principų parašo vaikui pažymį, kad tik tas neiškristų iš mokyklos ir neišsineštų „krepšelio“. Daug geriau toks, kuris vieną sako, o visai ką kitą daro.
Taip, šiandien tokie, kaip Burgis, yra tiesiog nesusipratimas sistemoje. Ir sunku su tokiais sistemai kovoti, nes jiems demonstruojamas bendruomenės pasitikėjimas neretai gali atsisukti prieš pačią sistemą.
Neabejoju, kad Lietuvoje yra labai daug sąžiningų, aukštos moralės ir gerbiamų mokytojų. Vadinčiau juos Burgiais. Kai (jei) neliks burgių, manau, liks smurgiai, kurie prisitaikys prie visų ir visko.
Pamanyk, pasakytų nereta mama ar tėvelis, vaiką pagavo rūkantį ir už tai meta iš gimnazijos. Pamanyk, apspjovė ir sumušė mokytoją. Ar ir už tai mesim iš gimnazijų? Juk mokytojas rūbus išsiskalbs, o ir vietą savo turi žinoti, nes jis šiandien juk paslaugas teikia, paslaugų gavėjai yra dievai. Aukščiau už dievus – tik jų tėvai, kurie kiekviena proga nepatingi grasinti teismais ir advokatais.
Keistai man nuskambėjo šiandien KTU rektoriaus pasamprotavimai apie tai, kad taisyklių laikymasis gražu, bet yra teisiniai niuansai… Neva nėra nustatyta, kad už vaiko rūkymą galima mesti iš gimnazijos. O gimnazijos taisyklės nėra tas pagrindas, jei ant jo pasirašo ir tėvai, ir pats vaikas? O ir pats rūkymo faktas, jei tai vyksta gimnazijos teritorijoje, jau yra įstatymo pažeidimas. O net jei ir ne teritorijoje, tai ką tai keičia?
Įdomiausia tai, kad tie, kas džiaugiasi šia situacija (kalbu apie tėvus, kurie, kaip suprantu, apskundė direktorių valstybės institucijoms dėl jų vaikams pritaikytų sankcijų), nesupranta, ko tokiu elgesiu pasieks. Jų vaikams, kurie pažeidė labai aiškias taisykles, bus duotas ženklas, kad galima nesilaikyti jokios tvarkos, tereikia turėti gerą teisinką ir užnugarį.
Ar tik ne tokiu pat principu vadovaujasi mūsų politinis elitas šiandien? Ar ne dėl to viena pagrindinių vertybių mūsų vaikams tampa „apsukrumas“? Tik norėtųsi paklausti tėvų: kodėl leidote savo vaikus į būtent tokią gimnaziją, kodėl ieškojote kokybės ir gerų mokytojų? Tam, kad galėtumėt viską sugadinti, o paskui kaip Putinas leisti savo vaikus mokytis į kitą šalį, kur dar visko nesugebėjot sugadinti?
Sunkiausia suvedinėti sąskaitas su savo sąžine. Tose mokyklose dar liko mokytis jūsų vaikų vaikams – jūsų anūkams. Manot, kad viską nusipirksit? O kas bus jei liks tik smurgiai?
Žemai lenkiu galvą prieš tokius mokytojus, kaip B.Burgis. O čia vienas iš mano mėgstamų jo kreipimųsi į abiturientus (www.burgis.lt), kuris man labai gerai atspindi vertybes, kuriomis vadovaujasi tikras ugdytojas:
„Gerti ar negerti – štai klausimas! (Hamleto palikuonys) Kovo 2, Antradienis.
Čia vis dar apie „šimtadienį“… Paskaičiau „Delfyje“ apie tą šventę Vievio mokykloje. Norėčiau apibendrinti.
Kai lieka 100 dienų būti mokykloje, reikia pradėti tikrinti moksleivius, kiek jie subrendo. Viena iš tikrinimo priemonių yra alkoholis. Visi žino, kokius puikius vynus gamina prancūzai, italai, kokia puiki rusiška degtinė, graikų brendis ir pan. Bet, pavyzdžiui, KTU gimnazijos moksleiviams NIEKO TO neleidžiama net paragauti. Ir štai lieka tik šimtas dienų… Ką daryti? Spjauti į visas taisykles ir linksmai, sočiai atsigeriant, atšvęsti „šimtadienį“? Juk niekas (ar tikrai?) nebeišdrįs pašalinti iš KTUG, tiesa?
Bet ką tu, žmogau, darysi visą likusį gyvenimą? Laužysi taisykles, kai tik pasitaikys palanki proga? Vogsi, jei žinosi, kad niekas nesuseks? Sugulsi su kita moterimi, tikėdamas, kad žmona niekada nesužinos? Saldi nuodėmė, pagunda ne mažesnė nei išgerti gero gėrimo keletą taurių! Bet baisiausia ne tai…. Baisiausia, kad tavo vargšai vaikai, paaugliai, apstulbę negalės suprasti, kodėl tėvas ar mama jais taip nepasitiki. Jie gi nežinos, kad tėvas ar mama žino, kaip jie išdavė save jaunystėje, todėl mano, kad ir vaikai taip pasielgs progai pasitaikius…
Žinoma, jūs dabar pasakysite, kad galima gi išgerti labai saikingai, „patikimai“, nerizikuojant sveikata, nesukuriant situacijų nelaimingiems atsitikimams. O aš ir vėl savo: moteris negali būti truputį nėščia. Taisyklė negali galioti „su sąlyga“. Bet yra išeitis! Abiturientai galėjo paprašyti „amnestijos“, leidimo. Tėvai galėjo prisiimti atsakomybę. Aš būčiau sutikęs (ne kartą esu taip padaręs, ar nežinojote?)! Bet niekas nepaprašė. Tai gal niekas ir negėrė alkoholinių gėrimų? Tikriausiai… Nejaugi būtų save nuskriaudę?“
