Atsakas L.Dapkui dėl išsityčiojimo iš prof. I. Vėgėlės pavardės
Antanina Strumilienė
Liudai Dapkau, gėda tavo amžiaus vyrui, kuris per gyvenimą išmoko tiek nedaug – tyčiotis iš gerbiamo žmogaus – IGNO VĖGĖLĖS – pavardės.
Ar keliaudamas po pasaulį tik tiek išmokai?
Bet ir lygmens žemumas tavo „žurnalistikos“, Liudai.
Gėda užsiimti tokio lygio „žiniasklaida“.
Ar gali gerbti žiniasklaidą žmogus, perskaitęs tavo straipsnį? Kaip tu pats manai, Dapkau?
Taip gali elgiasi tik agresyvus, neišauklėtas, nepraustaburnis trečiokas, sėdintis pradinės mokyklos paskutiniame suole.
Per daug vaikiška ir per daug žema tyčiotis iš Igno VĖGĖLĖS pavardės, Liudai.
Esi apgailėtinas žmogus, nes vartaisi savo minčių purvo pataluose.
Dėl ko? Dėl įsitikinimų? Dėl skirtingos nuomonės?
Apgailėtina.
Tau, Dapkau, labai labai toli iki prof. I. Vėgėlės asmenybės lygmens, iki jo kultūros, išsilavinimo, intelekto, erudicijos.
Prof. Vėgėlės išsilavinimo, išsimokslinimo, pasiekimų ir žmoniškumo neužpils joks „šaikos“ purvas.
Mūsų šalies žmonės verti protingo, garbingo žmogaus – vadovo, jo sąžinės ir šviesos.
Savo rašliavoje apie Igną Vėgėlę, tu, Dapkau, nepasakei apie jį nieko, bet daug ką pasakei apie save. Apie savo tėvus, apie tavo mokytojus, apie jūsų „šaiką“, apie „užingridinį pedoburbulą“.
Aišku, tokį tavo, Dapkau, internetinį šlamštą geriausiai būtų ignoruoti, juk sakoma: „Duok durniui kelią“.
Bet davus kelią, tas durnius paprastai paprašo, kad jį ir pažvyruotum.
Padugnės gyvenime ir liks padugnėmis.
Menkystos visur yra menkystos. Gėda tik, kad jų tiek daug atsirado žurnalistų tarpe. Išsigimusių, parsidavusių, neišmanančių žurnalistinės etikos, patyčiomis, prisitaikymu ir pataikavimu valdžiai grindžiančių savo karjerą, pelnus ir gyvenimo sėkmę.
Tikriausiai tu, Liudai, sėdėdamas trečios klasės paskutiniame suole, keiksmažodžius ir savo purvinas mintis jau ir tada rašinėjai ant suolų, tvorų ir tualeto durų. O atsiradus internetui tą dabar darai soc. tinkluose. Lygis panašus.
Skirtumas tik tas, kad dabar tai darai, matomai, ne už dyką.
Juk „prisitrynei“ konservatorių globojamoje ministerijos tarnyboje. Ne juokas – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užimtumo tarnybos komunikacijos skyriaus vedėjas. Štai už kokio sunkumo darbus užimtumo tarnyboje Dapkui į kišenę byra mokesčių mokėtojų tūkstančiai.
Už „užingridinio striptizo“ šokimą.
Parodei savo „raštingumo“ lygį ir savo veidą, Dapkau.
Parodei taip, kad padarei gėdą visai žurnalistų gildijai.
Ciniška, žema, šlykštu.
Tai – ne žurnalistika. Tai – žemas amatas. Patyčios yra gatvės chuliganų metodai, Liudai.
Tai – visiškas dugnas, „komunikacijos skyriaus vedėjau“.
Klausimas tik vienas: „UŽ KIEK?“
Žmonės rašo: „Dapkau, iš kokios pelkės tu išlindai?“
„Jeigu bijai Vėgėlės, matyt, yra dėl ko“.
„Ne mažesni menkystos yra ir tie, kurie tavo patyčias spausdina. Vienodi jūs prietrankos ir tiek.“
„Jeigu konservų „šaika“ Vėgėlę puola, vadinasi, jis kažko vertas.“
Gėda, Liudai, kad žurnalistai išsigimsta, parsiduoda.
Skaitant tavo patyčias galima pasimokyti tik vieno: kaip neturi elgtis žurnalistas.
Liūdna gyventi valstybėje, kurioje įsitvirtina tokie „protai“. Todėl ir pasitikėjimas žiniasklaida žemiausias per visą nepriklausomybės laikotarpį. To sau neleido net sovietai.
Žema, kad įsitaisęs prie sočios, valdiškos šėryklos tu tapai įžūlus, ciniškas, kad „gėdingai, bet ištikimai laižai“ savo „talibams“ padus , kad padedi valdantiesiems susiburti į agresyvią kompaniją, susikurti savo lizdus ir kurpti tolesnį tautos okupavimo planą bei kuo ilgiau išsilaikyti valdžioje.
Ar tu, Liudai, dar ir dabar nesuvoki, kad jau netoli ta diena, kai valdantieji turės nusiimti kepurę prieš tautą ir prieš IGNĄ VĖGĖLĘ?
Nukelsi kepurę ir tu.
Klausimas tik vienas: kuris iš „užingridinės šaikos“ tai padarys pirmas?
Žurnalistinė etika aplenkė L. Dapkaus gryčią. O jei ir buvo užsukusi, tai tik kelio pasiklausti.
Tokių „žurnalistų“ dėka žurnalistika miršta – lieka tik liūnas ir dugnas. Bet tokie „rašeivos“, kaip Dapkus, moka pasibelsti ir į to dugno apačią.
Kaip gyveni, ką myli, kaip miegi, kaip augini savo vaikus, ko juos mokai, Liudai?
Patyčių, agresijos, žeminimo, pykčio, keršto, neapykantos, menkinimo, padlaižiavimo, išsigimimo, parsidavimo, kuo didesnės naudos sau?
Ar girdėjai, Liudai, kad žmogus gali 40 dienų gyventi be maisto, keturias dienas – be vandens, keturias minutes – be oro, bet nė sekundės – be garbės. Garbės neįmanoma atimti. Garbę galima tik prarasti.
Iš prof. Igno VĖGĖLĖS tu garbės neatimsi niekada. O pats, Liudai, tu ją praradai amžiams.
