Pabėgėlių antplūdis, sukėlęs Europoje politinę krizę, turi ne tik pasekmių, apie kurias mes daug kalbame, bet ir priežasčių, apie kurias nedaug žinome ar norime žinoti.
Šiandien girdime, kaip Europa ieško būdų kovoti su nevaldoma trečiųjų šalių emigrantų banga, tačiau pasigirsta tik viena kita idėja, kaip reikėtų pradėti kovoti su priežastimis, kurios iki šiol miglotai įvardytos. Nepašalinus krizės priežasčių, problemos tik augs, pabėgėlių skaičius tik didės. Vien šiuo metu jau registruota beveik 400 tūkst. pabėgėlių. Panašus skaičius gali būti ir tų žmonių, kurie pateko į Europą nelegaliai, niekur nesiregistruodami ir pasklido po šalis. Kalbama, kad Europą pasiekė jau daugiau nei 1 mln. pabėgėlių.
Ką gelbėti?
Kai šalyje vyksta karas, natūralu, kad žmonės baiminasi dėl savo ir šeimos saugumo, gyvybių. Emigracija tampa viena iš išeičių gelbėtis ir pradėti ramesnį gyvenimą kitoje šalyje. Karo ekspertai vienareikšmiškai tvirtina, kad karinių konfliktų metu, daugiausiai žūva civiliai asmenys, kurie neturi ginklų, ar tampa bombardavimų aukomis.
Šiuo metu Sirijoje nesimato karo pabaigos, o situacija kiekvieną dieną tik aštrėja. Buvęs JAV CŽV vadovas neseniai pareiškė, kad Sirija tampa šių dienų „geopolitiniu Černobyliu“. Padėtis nepavydėtina ten gyvenantiems sirams, todėl visi žmogaus teises ginantys dokumentai, forumai ir lyderiai kalba apie tai, kad pasaulis turi padėti karo aukoms, karo pabėgėliams, nukentėjusiems nuo karinių konfliktų. Turime juos priglausti ir suteikti pagalbą iki kol jo gimtoje šalyje neramumai baigsis. Europos Sąjungos atsakas į pabėgėlių krizę grindžiamas žmonių gyvybių gelbėjimu, apsaugos suteikimu, humanitarine pagalba, o svarbiausia – migracijos priežasčių šalinimu.
Šiuo metu daugiausia pabėgėlių yra priglaudusi Turkija. Ji laikoma pirmąja saugia šalimi, kurioje migrantai gali jaustis saugūs ir bandyti įsikurti. Žinant, kad bėgančių nuo karo ir kitų pavojų dalis nėra tokia didelė, ekonominės gerovės siekiantys žmonės toliau tęsia savo kelionę į išsvajotąją Vokietiją, Norvegiją, Suomiją.
Kova su tokiais migrantais ir jų grąžinimas į savo šalis turėtų būti prioritetu. Turkijos pabėgėlių stovyklos šiuo metu perpildytos, tad Europos Sąjunga imasi priemonių, kaip padėti Turkijai. 2015 metais Turkijai skirta 175 mln. eurų parama, susijusi su Sirijos krize. ES teiks paramą ir informaciją į sunkią padėtį patekusiems migrantams, taip pat rems sugrįžti ar integruotis į priimančias bendruomenes norinčius asmenis. ES turėtų skirti daugiau lėšų padėčiai pabėgėlių stovyklose gerinti.
Ryškėja migracijos pasekmės
Pirmiausia, reikėtų pradėti vadovautis principu, kad negalima kviesti migrantų į ES ir taip neskatinti jų vykti iš saugių šalių. Kiekvienas svetingumo požymis dar labiau skatina migrantų atvykimą, sukelia nepagrįstas viltis apie turtingą ir nerūpestingą gyvenimą Europoje. Jau ne kartą teko girdėti svarstymų, kad visi pabėgėliai pradėjo plūsti į Europą gavę kažkieno komandą, nurodymą, paskatinimą ar kaip bepavadintume.
Stiprėja ir nelegalūs žmonių gabenimo karteliai, kurie susižeria nesuskaičiuojamas sumas pinigų vien už tai, kad plukdo pabėgėlius jūra, ar padeda patekti į turtingąsias šalis. Čia didelė užduotis visų šalių žvalgyboms bei pasienio tarnyboms. Tokie karteliai turi būti sutramdyti. Kol kas yra silpnai kovojama su tuo.
Pabėgėlių krizė parodė, kad ES sienos yra visiškai kiauros ir nesaugomos. Šalys, priglaudusios pabėgėlius, nekontroliuoja jų judėjimo, taip pat priimančios šalys nebesugeba susitvarkyti su dideliais srautais asmenų, kurie juda link savo tikslo – Vakarų Europos. Turi būti mestos didelės pareigūnų pajėgos suvaldyti migrantams. Lietuva turėtų palaikyti ir prisidėti prie krizių valdymo operacijos Viduržemio jūroje prieš nelegalią migraciją.
Sugrąžinimo politika
Kalbant apie pabėgėlių priėmimą į mūsų šalį, reiktų kalbėti ne tik apie „integraciją“. Šiandien reikia pradėti galvoti apie „Sugrąžinimo politikos“ formavimą ir įgyvendinimą. Pirma ir svarbiausia šios politikos dalis turi būti pabėgėlių ir ekonominių migrantų atskyrimas. Europa jau vieningai sutaria, kad ekonominiams migrantams ne vieta ES. Sekantis žingsnis – suformuoti pabėgėlių priėmimo atrankos kriterijus, kurie galėtų būti ryšių su ekstremistinėmis bendruomenėmis neturėjimas, fizinės apsaugos reikalingumo pagrįstumas, prieglobsčio prašymai. Trečias žingsnis – bendrauti su trečiosiomis šalimis ir sukurti migrantų grąžinimo mechanizmą į savo šalis, kai jose baigsis neramumai.
Paprasčiausias migrantų paskirstymas po ES šalis nares iš esmės nesprendžia migrantų krizės ir jos priežasčių. Tai yra tik tvarkymasis su pasekmėmis, laikinas sprendimas. Migrantai turi suprasti, kad negalės Europoje gyventi visą laiką – anksčiau ar vėliau teks grįžti į savo šalį, nesvarbu kokiais motyvais ją paliko.
ES turi stiprinti savo sienų kontrolę, tai neginčijamas faktas. Lietuva, Lenkija gerai saugo rytinę ES sieną, taip turi būti saugomos ir pietinės sienos ribos. Ir čia Europos Komisija turi rasti svertų užtikrinti sienų kontrolę.
Artūras Paulauskas,
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, Darbo partijos frakcijos narys
