Būtina įsisąmoninti, kad teismo nuosprendyje privalomai išdėstomos visos, jo pagrįstumui ir teisingumui svarbios ir reikšmingos faktinės aplinkybes bei faktai. Nuosprendis nėra ir negali būti grindžiamas emocijomis, nors pastarosios yra itin veiksmingos visuomenės nuomonei. Tačiau teisingumo procese būtina vadovautis profesionaliu, kvalifikuotu teisiniu vertinimu, o ne emocijomis, o tuo labiau ne asmeniniais jausmais ar politinėmis pažiūromis.
Dėl šių priežasčių, 2015 m. birželio 4 d. išteisinamasis Vilniaus apygardos teismo nuosprendis negali būti vertinamas kitaip, kaip elementariosios logikos ir teisės pamatinių reikalavimų, bei teismo nepriklausomybės nuo politinių skersvėjų įtakos arba nuolat kurstomų visuomeninių emocijų suformuotu negailestingu, bet profesionaliai kvalifikuotu rezultatu.
Būtina nepamiršti, kad iki 2011 m. balandžio 30 d. Lietuvos baudžiamajame kodekse neturėjo 100 str. redakcijos”, net teoriškai leidusios vertinti 1991 m. įvykius kaip karo nusikaltimus ar nusikaltimus žmoniškumui.
Tačiau, teisiškai vertinant šią lietuviškosios baudžiamosios teisės naujadarę normą, neišvengiamai paaiškėja, kad ji absoliučiai prieštarauja Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams laikytis teisės principų bei visos eilės tarptautinių teisės aktų reikalavimams, o būtent:
1. 1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtos ir rezoliucija Nr. 217 A (III) paskelbtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, (paskelbta 2006 m. birželio 17 d., Valstybės žinios, 2006, Nr.: 68 -2497) 11 straipsnio 2 punktui, kuriame nustatyta, kad „Niekas negali būti nuteistas už jokį veiksmą ar neveikimą, kuris pagal tuo metu galiojusius valstybės įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomas baudžiamuoju nusikaltimu“;
2. 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijai dėl civilių apsaugos karo metu, kuri įsigaliojo Lietuvoje 1997 m. balandžio 3 d. Šios Konvencijos 6 straipsnio „Taikymo pradžia ir pabaiga“ 2 dalyje nustatyta, kad „Konflikto šalių teritorijoje ši Konvencija nebetaikoma visuotinai pasibaigus karinėms operacijoms“;
To paties Ženevos konvencijos straipsnio 3 dalyje įtvirtinta norma, kad „ Okupuotoje teritorijoje ši Konvencija nebetaikoma praėjus metams nuo to laiko, kai visuotinai baigtos karinės operacijos“;
3. 1950 m. lapkričio 4 d., Romoje priimtos ir 1995 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikoje įsigaliojusios, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 7 straipsniui „Nėra bausmės be įstatymo“, kurio 1 dalyje nustatyta, kad „Niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie remiantis jų padarymo metu galiojusia nacionaline ar tarptautine teise nebuvo laikomi nusikaltimais“;
4. 1966 m. gruodžio 19 d. Niujorke, Jungtinių Tautų Organizacijoje pasirašytam Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktui. Lietuvos Respublika prisijungė prie šios tarptautinės sutarties 1991 m. kovo 12 d. Ši tarptautinė sutartis 1992 m. vasario 20 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikoje (paskelbta 2002-08-02, Valstybės žinios, 2002, Nr.: 77-3288). Šio Pakto 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Niekas negali būti laikomas kaltu padaręs baudžiamąjį nusikaltimą dėl veikimo ar neveikimo, kuris pagal jo padarymo metu galiojusius nacionalinius įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomas baudžiamuoju nusikaltimu „;
5. 1998 m. liepos 17 d. buvo priimtas Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas. Šis tarptautinis teisės aktas įsigaliojo Lietuvoje 2003 m. rugpjūčio 1 d. Romos statuto 24 straipsnio „Grįžtamosios galios nebuvimas (ratione personae)” 1 dalyje nustatyta, kad „Pagal šį Statutą niekas baudžiamąja tvarka neatsako už elgesį iki Statuto įsigaliojimo“.
Taigi, visa tai buvo privaloma daryti iš karto po 1990 kovo 11 -osios ar bent jau po 1991 m. rugpjūčio 23-ios, kai po tragiškųjų įvykių dar buvo praslinkę vos keli metai ir nebuvo pasibaigę (10-ties /15-kos metų trukmės) patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai.
Juk niekas netrukdė tai daryti net ir nesant pajuoką keliančios naujos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 str. 3 dalies redakcijos, nustačiusios niekuo neribojamą atskirų baudžiamojo įstatymo normų taikymo grįžtamąją galią.
Kodėl Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos Respublikos Generalinė Prokuratūra to nedarė, kai privalėjo tai daryti? Kodėl tuo privalo rūpintis Lietuvos žmonės? Kodėl reikia nuolat baksnoti į valdininkų pasturgalius? Kodėl nebuvo daroma savo laiku?
Ko buvo laukiama šitiek metų? Kad, laikui bėgant, nebeliks žmonių, mačiusių, prisimenančių, organizavusių šį nusikaltimą, numarinusių jo tyrimą bei trukdžiusių savalaikiam tyrimo atnaujinimui?
Kaip ten bebūtų, bet jie dėl aplaidumo, inertiškumo bei laiko tėkmės jau savo pasiekė – teisinis procesas tapo nebeįmanomas dėl neginčijamai pamatinių teisės principų nuostatų.
Nepaisant to, žudynių Medininkų poste byloje Lietuvos politikai, valdininkai ir Temidės „tarnautojai”, to nepaisydami, ramia sąžine (jau greit baigsis aštuoneri metai) kalina be menkiausių įrodymų buvusį eilinį omonininką iš Rygos.
Pagyvensim – pamatysim, kas yra kas Lietuvoje ir kas ko vertas…
