Tik dabar visuomenę purtančiuose teisiniuose procesuose pradėjo akivaizdžiai reikštis 1993 – 1995, ir 2003 metų diletantiškiausių „pertvarkymų” Lietuvos policijoje bei prokuratūroje pasekmės, apie kurias patyrę specialistai perspėjo dar anuomet, tačiau niekas iš specialiųjų tarnybų įstaigų vadovų ir politikais išdidžiai save drįsusių vadinti asmenų nenorėjo girdėti ir net kaltindavo kišimusi į „politinius sprendimus bei jų įgyvendinimą”.
Rezonansiniai procesai dėl žudynių Medininkų pasienio ir muitinės kontrolės poste, dėl VSD pulkininko V. Pociūno nužudymo ir kitose ne mažiau skandalingai garsėjančiose baudžiamosiose bylose atskleidė tikrąją padėtį, apie kurią beveik du dešimtmečius užsispyrusiai tylėta.
Rezultate neišvengiamai tenka pripažinti dar anuomet profesionalų ne sykį ir ne du išsakytų nuogąstavimų absoliutų teisingumą, prognozuojant gresiantį Lietuvos teisinės sistemos ir būsimųjų (šiandieninių) procesų išsigimimą, mažai ką bendro tebeturintį su Teise.
Dabar jau net ir nespecialistui suprantama, kad daugybė žmonių, tarnaujančių teisėsaugos ir teisingumo sistemose, ne itin pasižymi elementariai privalomomis profesinėmis žiniomis ir minimaliai būtina profesine patirtimi. Jiems trūksta fundamentalių profesinės atramos taškų, kuriuos sujungę, pajėgtų suvokti teisinių procesų esmę ir jų perspektyvos visumą.
Šie pamatiniai trūkumai sąlygoja nepateisinamai tiesmukus sprendimus be elementaraus erdvinio nagrinėjamų problemų prigimties ir galimų teisingų sprendimo būdų suvokimo.
Regis, vis dar užsispyrusiai stengiamės paneigti nuo žilos senovės žinomą aksiomą, jog tik kuo gilesnės žinios ir platesnis žmoniškosios bei profesinės patirties spektras užtikrina kokybiškai geresnį galutinį rezultatą.
