Probleminių, todėl neatidėliotinai spręstinų, klausimų Europos Sąjungoje neabejotinai užtenka, o ir Lietuvoje jų netrūksta, nors vežimu vežk. Vienok, kaip ten bebūtų, norint daryti tvarką „dideliame kieme”, pirmiausia senieji Išminčiai per amžius pataria išmokti susitvarkyti mažesniame, juolab nuosavame. Šiame jų patarime glūdi absoliuti Tiesa.
Europos Sąjunga nėra vienijama vien ekonominių-finansinių prioritetų pagrindais. Vargu, ar kas imsis neigti, jog didžiai svarbią reikšmę Europos Sąjungoje sudaro Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos garantijos, o pirmučiausiai – elementari pagarba žmonėms ir nenukrypstamas teisingumo principų laikymasis.
Ar galime tuo pasigirti Lietuvoje? Ar tikrai turime pirmininkavimui būtiną patirtį šiose srityse? Pabandykime paieškoti atsakymo į šį klausimą iki prasidedant išsvajoto pirmininkavimo laikmečiui.
Atvirai pasakius, Lietuva nesugebėdama ir net nesistengdama pirmoje eilėje susitvarkyti nuosavame kieme, nepašalinusi elementariausių ir tuo pat metu grubiausių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimų nacionaliniuose įstatymuose ir baudžiamojo persekiojimo procese, elgiasi nepakankamai atsakingai.
Vargu, ar kam nors kyla abejonių, kad šitokioje situacijoje pradėdama savo pirmininkavimo Europos Sąjungai laikotarpį, Lietuva tuo pat momentu ne tik įžengia į minų lauką, bet dar ir pati įduoda savo politiniams oponentams į rankas ginklą prieš mus pačius.
Kyla klausimas: kurios grandies valstybės valdininkai bei politikai leido sau būti pavojingai neatsakingais, tuo statydami Lietuvos Respublikos valstybę ir jos žmones į visomis prasmėmis nepavydėtiną padėtį?
