Šiandien naują savo šalies Vyriausybę palydime medžioti Lietuvos ateities. Deja, net po to, kai kelis kart sąžiningai perskaičiau Vyriausybės programą, negaliu pasakyti, ką konkrečiai darnos giriose persekios šios moterys ir šie vyrai.
Iki rinkimų valstiečių ir žaliųjų programose ir kalbose vyravo du žodžiai – pokyčiai ir darna. Dabar matau vieną – darna. Tekste įvairiuose kontekstuose jis paminėtas net 112 kartų, tad tampa savotišku raktu, kuris privalėtų spręsti esmines Lietuvos gyvenimo problemas. Vis dėlto, ar 100 kart pakartojus šokoladas, tikrai taps saldu? Ir ar kiekviename puslapyje minint darną šiuo, matyt, gražiu žodžiu išspręsime esmines Lietuvos problemas?
Ar tikrai gali ką nors sumedžioti, jeigu nežinai, ką medžioji? Tikrai niekada negaudžiau žvėrių miškuose ar stepėse, tačiau ilgus metus mokiausi sekti mąstymo gijas, tad žinau, kad jeigu nežinai, ką pasakyti, tai kalbi ir rašai daug, nuolat kartoji kokį nors užkeikimą ir taip tikiesi, kad niekas nepastebės, jog šiandien nelabai turi, ką pasakyti. Taip kartais atsitinka kiekvienam ir taip, bijau, šį kartą atsitiko mūsų laiminamai Vyriausybei.
Pirmas klausimas — kur ir kodėl pasislėpė žodis pokyčiai? Tekste jis paminėtas vieną kartą (tikrai vieną kartą (!), jei atsiribosime nuo išvestinių formų). Mano atsakymas — pokyčiai pabėgo, nes biurokratai, kurie, panašu, kompiliavo šitą tekstą, jokių pokyčių nenori. Matyt, todėl net kalbant apie europinius reikalus tiek programoje, tiek premjero kalbose pokyčius keičia kitas žodis – tęstinumas. Europos reikalų komiteto posėdyje pristatant programą, tas tęstinumas buvo minimas taip dažnai, kad nebesupratau, kuriais čia mes metais šitą programą priiminėjame – 2006 ar 2016?
Europa kasdien svarsto savo ateitį. Europa kinta. Europa aižėja ir skyla. Dar daugiau – aižėja ir skyla visas pasaulis – Artimieji ir Viduriniai Rytai, Afrikos šiaurė, vėl stiprėja įtampos židiniai Tolimuosiuose Rytuose, net JAV pastarųjų prezidentų rinkimų rezultatas parodė, kad pokyčiai neišvengiami, o mes jų nematome. Bet ar nematome, ar nenorime matyti? Ir ar tikrai, jeigu užsimerki, tampi nematomu? Mažai labai atvirai ekonomikai, kokia yra Lietuva, tokios slėpynės žada ypatingai dideles bėdas. Ir tikrai mąstančios Vyriausybės programoje privalo būti bent porą alternatyvių veiklos strategijų, jeigu pokyčiai pakryptų viena ar kita linkme.
Nutylėtos išorinės ir vidinės grėsmes yra didžiausia pateikiamos programos yda. Moksleiviški paaiškinimai, kaip turėtume suprasti vieną ar kitą sąvoką, vietoje to, kad būtų aiškiai suformuluota, kokie pavojai Lietuvos tyko artimiausias metais, kalba apie intelektualinį programos rengėjų nepasirengimą. Ir tai, deja, yra tikrasis apgailėtinas tęstinumas, kurio jokiu būdu neturi būti.
Antras klausimas – ką medžiosite, vyrai ir moterys? Kur regite didžiausią šios šalies bėdą ir kaip aiškinate jos prigimtį? Ar tai problema, kuri primesta iš išorės, ar tai mūsų visuomenės vidinės plėtros vaisius? Aišku viena, kol nebandai suformuluoti, kur šalies didžiausios bėdos, negali numatyti ir objekto, su kuriuo kausiesi.
Programoje kalbama apie viską ir kalbama vienodai aptakiai, minčių iš esmės nesieja jokia vidinė gija, išskyrus mažai ką konkretizuojantį autoriams lyg ir neginčijamą darnos troškimą. Pabandžius pažiūrėti detaliau, aptinkame, kad kultūra minima 253 kartus, sveikata – 195 kartus, verslas – 167 kartus, ekonomika – 152 kartus… Galima tęsti.
Tačiau daugybė apklausų ir mūsų kasdienis gyvenimas sako, kad didžiausios grėsmės ir kultūrai, sveikatai, ir ekonomikos ateičiai kyla iš kito šaltinio. Beje, jeigu būtų aptartos Europos ir JAV įtampų ištakos, atsakymas ateitų savaime. Pasauliui – ir Lietuva nėra išimtis – graso pajamų nelygybė. Apie ją kalba visi pasaulio mąstytojai. Jos priežastis ir pasekmes analizuoja visi rimti politikos centrai.
Ne kas kita, o pajamų nelygybė yra ir pagrindinė Lietuvos emigracijos priežastis. Matydami skaičius savo sąskaitose ir kainas parduotuvėse, vertindami savo galimybes išgyventi, emigracijos kelią jau renkasi net mokslų daktarai, kurių atlyginimai palaipsniniu didinant minimalias pajamas visiškai priartėjo prie valytojų atlygio. Jeigu dešimtmečio sudėtingas studijas valstybė vertina lygiai taip, kaip nekvalifikuotą veiką, ji neturi ateities. Pateikiu tik vieną pavyzdį, nors jų begalė.
Nelygybės klausimas programoje prisimintas vos porą kartų darnios (taip, tikrai darnios, ką tai bereikštų) skurdo įveikimo politikos kontekste. Ir tai reiškia viena – nei šita Vyriausybė žino, ką medžios, nei suvokia, koks pavojingas, nors jiems ir nematomas žvėris, po girias laksto.
Perfrazuodama garsų klasiką apibendrinu: ieškodamas prarasto, laiko ateities nesumedžiosi. Tikiu (tikiuosi), kad, kaip ne kartą žadėjo Saulius Skvernelis, veiksmų programa bus trumpesnė, konkretesnė ir tikslesnė. O dabar susilaikau. Bijau, kad palydėjusi jus į medžioklę, galiausia galiu pamatyti, kad laimikis ne tas, o šalies žmonių nusivylimas ir emigracija dar didesni.
Seimo narė Aušra Maldeikienė
