Anatolijus Lapinskas
Vėl buvo atidėtas Neringos Venckienės ekstradicijos bylos svarstymas Čikagoje. Ir vėl teisėja Virginia M. Kendall “nespėjo” susipažinti su byla. Tačiau su ja jau spėjo susipažinti Amerikos kongresmenas CHRIS SMITH. Ir ne tik susipažinti, bet ir parengti įstatymo projektą, kad N.Venckienė būtų atleista nuo ekstradicijos į Lietuvą.
Dar daugiau, jai turėtų būti leista likti Jungtinėse Valstijose iki pat sprendimo dėl jos prieglobsčio, ji negali būtį areštuota dėl bet kokių imigracijos pažeidimų, jai turi būti leista laisvai judėti ir dirbti. Savo projekte kongresmenas iš esmės remiasi N.Venckienės sūnaus kreipimusi, apie jį aš rašiau straipsnyje “Kreipiantis į Amerikos prezidentą nereikia meluoti”.
Deja, kongresmenas, matyt, neskaitė mano straipsnio ir melo porciją savo “bilyje” (įstatymo projekte) padvigubino ar patrigubino, galbūt tikėdamasis, kad kuo jo bus daugiau, tuo jis lengviau apgaus kongresą. Įstatymo projektą pats jo autorius trumpai pavadino “Leisti teisėjai Venckienei apsiginti teisme”. Pažvelkime į jo punktus.
(1) “Teisėja Neringa Venckienė pabėgo į Jungtines Valstijas 2013 metais ir pasiprašė politinio prieglobsčio po 5 metų kovos Lietuvoje, siekdama teisingumo jos 4 metų dukterėčiai, Deimantei Kedytei, kuri pranešė, kad buvo seksualiai tvirkinta Lietuvos valdžios atstovų, tuo metu kai buvo motinos globoje”.
Teismas įrodė, kad jokio dukterėčios tvirkinimo, kol ji buvo motinos globojama, nebuvo. Priešingai, toks tvirkinimas, o tiksliau – inscenizuotų tvirkinimo scenų filmavimas, ne be N.Venckienės pagalbos, vyko jos senelių (Drąsiaus Kedžio tėvų) namuose, kai ji ten gyveno.
(2) “Deimantės Kedytės pareiškimai apie seksualinį tvirkinimą buvo įvertinti teismo paskirtų psichologų ir psichiatrų, kurių nuomone, jie buvo patikimi”.
Psichologų nuomone, Deimantė gebėjo pasakoti apie praeityje neva buvusius įvykius, bet trūko informacijos apie tų pasakojimų atitikimą realybei, pirmiausia, dėl to, kad ilgą laiką truko šių neva parodymų prievartinis infiltravimas į jos atmintį.
(3) “Deimantė Kedytė seksualiniu tvirkinimu apkaltino Seimo Pirmininko padėjėją ir teisėją, abu buvo motinos draugai”.
Teisėjas Furmanavičius nebuvo Deimantės mamos draugas. Andriaus Ūso kaltinimas rėmėsi D. Kedžio asmenine neapykanta jam dėl jo dėmesio L.Stankūnaitei, o teisėjo Furmanavičiaus – N.Venckienės reiškiama profesine konkurencija. Kaltinimai jiems abiems panaikinti.
(5) “Lietuvos parlamentas (teisės ir teisėtvarkos komitetai) 2010 metais pateikė išvadą, kuri įvardijo Deimantės Kedytės seksualinio išnaudojimo tyrimą kaip aplaidų ir nustatė, kad aplaidumas kompromitavo bylą prieš valstybės pareigūnus”.
Teismas nustatė, kad jokio Deimantės Kedytės seksualinio išnaudojimo nebuvo. Jis tebuvo tik pretekstas N.Venckienei pagrobti iš motinos dukrelę, o vadinamasis tyrimas – tik N.Venckienės gerai organizuota ir režisuota teisingumo imitacija, klaidinant visas tyrimo grandis.
(6) “Po Deimantės Kedytės tėvo dingimo 2009 metais, teisėjai Venckienei buvo paskirta Deimantės globa”.
Deimantės globa N.Venckienei buvo paskirta pažeidžiant nemažai teisės bei moralės normų.
(7) “Kaltinimai nebuvo pareikšti Deimantės Kedytės motinai, nors Vilniaus Apylinkės Teismas, 2009 metų spalio mėnesį nustatė, jog yra pakankamai įrodymų tai padaryti”.
Neaišku, kodėl Amerikos kongresmenas, seniai jau juos subliuškusius, mini.
(8) “2011 metų gruodį, teisėjai Venckienei buvo įsakyta perduoti Deimantę Kedytę motinai, bet Deimantė atsisakė grįžti pas ją, nurodydama baimę dėl seksualinio išnaudojimo”.
Tai N.Venckienės mitas, neutralioje aplinkoje jokios baimės mamai Deimantė niekada nejautė.
(9) “Šimtai lietuvių budėjo prie teisėjos Venckienės namų, kad sustabdytų Lietuvos valdžios bandymą paimti Deimantę Kedytę”.
Tai buvo ne bandymas paimti, bet teismo sprendimo vykdymas. Masinės psichozės apimta minia griebėsi neteisėtų veiksmų.
(10) “2012 metų gegužę, Lietuvos valdžia atsiuntė daugiau nei 200 policijos pareigūnų paimti Deimantę Kedytę iš teisėjos Venckienės jėga”.
Tik tokiu būdu teko ginti teisinės valstybės pagrindus, o miniai neleisti diktuoti valstybei savo valios. Taip elgiasi visos civilizuotos valstybės, Amerika taip pat.
(11) „Deimantė Kedytė įsikabino į teisėjos Venckienės kaklą, buvo atplėšta nuo jos, buvo išnešta klykianti, ir visiškai pradingo iš viešosios erdvės paskutinius 6 metus“.
Tai buvo nusikalstamas pasipriešinimas policijai. Deimantė dabar laimingai gyvena su mama.
(12) “Lietuvos valdžios veiksmai susilaukė protestų Lietuvoje, prie daugelio Lietuvos ambasadų užsienyje, taip pat Jungtinėse Amerikos Valstijose, kai Lietuvos Prezidentė dalyvavo NATO susitikime Čikagoje, 2012 metų gegužę”.
Tai buvo masinės psichozės apimtos minios veiksmai. Keista, kad juose dalyvavo amerikiečiai.
(13) Teisėja Venckienė išleido knygą pavadintą “Drąsos Keliu” 2012 metais, apie Deimantės Kedytės istoriją ir Lietuvos nesugebėjimą tinkamai ištirti ir iškelti bylą valdžios pareigūnams.
Tai klastočių, melo ir šmeižto kupina knyga apie pedofiliją, kurios nebuvo.
(14) “Drąsos Kelias” tapo naujos anti-korupcinės, anti-pedofilinės partijos Lietuvoje vardu, kuri išrinko teisėją Venckienę į Lietuvos parlamentą 2012 metais”.
Jokios anti-pedofilinės veiklos partija nevykdė, nes tos pedofilijos nesurado ir net neieškojo.
(15) “Po to kai teisėja Venckienė sulaukė grasinimų ir po to kai Lietuvos valdžia panaikino jos parlamentinį imunitetą, 2013 metais ji pasiprašė politinio prieglobsčio Jungtinėse Valstijose“.
Bėgti iš šalies dėl to, kad panaikintas parlamentinis imunitetas – unikalus atvejis pasaulyje.
(16) “Lietuvos valdžia sistemiškai teisė už “neteisingus parodymus” žurnalistus, profesionalę medikę, D. Kedytės senelius, protestuojančius žmones, kurie pateikė įrodymus dėl D. Kedytės tvirkinimo ir priešinosi jos smurtiniam paėmimui iš teisėjos Venckienės”.
Jokių tvirkinimo įrodymų tie žmonės nepateikė, o smurto ėmėsi ne D.Kedytės paėmimo (t.y. teismo sprendimo) vykdytojai, bet smurtaujanti minia.
(17) “Lietuva pateikė daugiau negu 35 kaltinimus prieš teisėją Venckienę, tarp kurių yra “teismo pažeminimas”, valstybės himno išniekinimas, atsisakymas perduoti Deimantę kaltinamai motinai [ji nebuvo niekuo kaltinama], pareigūno sužeidimas”.
Šie kaltinimai rėmėsi Lietuvos teisės aktais. N.Venckienė, būdama Seimo narė, galėjo inicijuoti jų išbraukimą iš teisinės sistemos, bet nieko panašaus nedarė.
Baigiamuosiuose įstatymo projekto punktuose, greta kitų melų, Amerikos kongresmenas pagąsdina, kad jei Venckienei bus pritaikyta ekstradicija ir neleista tęsti politinio prieglobsčio bylos, ji pateiks Lietuvos kaltinimų politinės motyvacijos įrodymus. Tai bent projektas!
Nepaisant garbaus pateikėjo titulo, šį įstatymo projektą pavadinčiau visišku jovalu, darančiu gėdą visai Amerikos įstatymų leidžiamajai valdžiai, taip pat ir prie to greičiausiai prisidėjusiems Amerikos lietuviams.
