Mūsų šalyje visuomenės ir pavienių žmonių fizinį aktyvumą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Kūno kultūros ir sporto įstatymas. Šiuo metu Seime yra pristatytas Kūno kultūros ir sporto įstatymo Nr. I-1151 pakeitimo įstatymo projektas. Tai pažangus mėginimas sureguliuoti daug diskusijų keliančią veiklos sritį. Nors jau seniai yra aišku, kad ši sritis turi būti peržiūrima iš esmės, deja, kol kas pateikiama tik visa eilė kosmetinių pataisymų, kurie diskusijas tik aktyvina. Vienas iš tokių pasiūlymų yra trečios fizinio lavinimo pamokos įvedimas į bendrojo ugdymo programą. Apie tai praeitą savaitę aktyviai diskutavo Seimo Jaunimo ir sporto komiteto bei Sveikatos tausojimo ir stiprinimo pakomitečio nariai. Nors tokio žingsnio naudingumu niekas neabejoja, žiniasklaidoje šis pasiūlymas iššaukė audringas diskusijas. Manome, kad atėjo laikas suformuoti esminį, paremtą palankia visuomenės nuomone požiūrį šiuo klausimu. Labai svarbu, kad formuojant valstybinę politiką fizinės kultūros, edukologijos ir sveikatos apsaugos frontuose būtų aiškiai suvokiama, apie kokias kultūros veiklos sritis mes kalbame ir koks yra tikrasis kultūros ir sporto santykis.
Vyresnės kartos žmonėms gerai žinomas rusiškas terminas –„fizkultūra i sport”, reiškiantis fizinę kultūrą ir sportą. Tai iš tarybinių laikų likęs terminas, tarpukario laikotarpiu Stalino ideologų plačiai naudotas, siekiant parengti tarybinę visuomenę būsimiems kariniams veiksmams. Atgavus Nepriklausomybę šį terminą pakeitėme „kūno kultūros ir sporto” sąvoka. Nors veiklos apibūdinimui panaudotas kitas žodis, tačiau esmė išliko ta pati. Priešingai, net įnešta dar daugiau sumaišties. Juk terminu „kūno kultūra” mes galime apibūdinti ne vien fizinio aktyvumo dėka siekiamas įgyti taisyklingas kūno proporcijas ir sveikatą, tai taip pat ir kūno linijų grožio, pasiekiamo plastinės chirurgijos, kosmetologijos, net drabužių dizaino pagalba, sąvokos ir kt. Terminas „fizinė kultūra” geriau suprantamas, kai kalbama apie sveikos ir aktyvios visuomenės vystymo tikslus. Iš senovės rytų medicinos mus pasiekia suvokimas, kad žmogaus sveikatos būklę ir kartu jo gyvenimo kokybę nulemia gyvenimo būdas. Tiksliau, ją apsprendžia trys pagrindinės dalys: mitybos ypatumai, fizinis aktyvumas ir psichoemocinė pusiausvyra. Šie lemiami veiksniai ir formuoja tris pagrindines žmogaus veiklos ir žinių kultūros sritis: mitybos, fizinę ir elgesio kultūrą. Todėl fizinės kultūros sąvoka, mūsų vertinimu, tiksliau atspindi reikalo esmę. Be to, komplekse su kitomis kultūros sritimis ji yra svarbi sveikos ir harmoningos bei kultūringos asmenybės ugdymo veiklos dalis.
Jeigu harmoningos asmenybės ugdyme sveikatos ir kultūros sąvokos glaudžiai persipina, tai kultūros ir sporto sąvokų sugretinimas slepia tam tikrus pavojus. Sportas suprantamas kaip žmogaus hiperbolizuotų, konkurencinių fizinių ir psichinių savybių ugdymo ir realizavimo oficialiose varžybose sistema. Ši veiklos sritis nesiekia harmoningos-sveikos asmenybės ir visuomenės ugdymo. Ji siekia asmenybės ar asmenų grupės prigimtinių specifinių savybių maksimalaus išugdymo ir panaudojimo pergalei konkurencinėje kovoje bei nugalėtojo pripažinimo. Tokios veiklos sričiai įvardinti naudojamas žodis „sportas”, kildinamas iš senovės Graikijoje ir Spartoje egzistavusio kariūnų rengimo sistemos pavadinimo. Tai jokiu būdu neatitinka šiuolaikinę kūno kultūros sąvoką ir ja grįstą visuomenės fizinės kultūros plėtros koncepciją. Be to, tai nėra valstybinių švietimo bei sveikatos sistemų tikslas. Ir mėgėjiško, ir profesionalaus sporto sritį reikėtų geriau tapatinti su profesine veikla ir naudoti šiai sričiai skirtus veiklos reglamentavimo kriterijus. Prisipažinsime, kad tikrai keistai atrodo, kai į Seimo Sveikatos reikalų komitetą kreipiasi visų gerbiamas ir mylimas olimpinis čempionas ir visų sportininkų vardu įtikinamai prašo pakeisti Kūno kultūros ir sporto įstatymą taip, kad dėl iškylančių sveikatos problemų sportininkams pensinis amžius būtų skaičiuojamas jau nuo 55 metų.
Įstatymo pagalba sugretinus šias skirtingų tikslų siekiančias veiklos sritis užprogramuojama daugybė įstatymo pakeitimo rengėjų nurodytų ir nenurodytų problemų: neaiški sportuojančio žmogaus sąvoka, didžiuliai skirtumai tarp trenerio kaip sportininko ir fizinio lavinimo mokytojo, kaip sveikos ir harmoningos asmenybės ugdytojo kompetencijų. Be to, neapibrėžus tiksliai šių veiklų tikslų ir jų skirtumų, kūno kultūros ir sporto reglamentavimo realizavimo procesas tampa sudėtingas. Niekam nėra paslaptis, kad atlikdamas valstybės reprezentacinę funkciją, sportas susilaukia, nors ir nepakankamo, tačiau didesnio valdžios dėmesio. Tuo tarpu masinės fizinės kultūros reikalai dažnai turi palaukti savo eilės. Dėl šių ir kitų priežasčių fizinės kultūros materialinė ir organizacinė bazė tiek pajūryje, tiek ir visoje šalyje yra vystoma neleistinai vangiai.
Gilinantis į problemos esmę ryškėja visuomenėje susiformavusi klaidinga nuomonė apie kūno kultūros ir sporto sutapatinimą. Kaip matyti iš aukščiau pateiktų minčių, jau pats rengiamo įstatymo pakeitimo projekto pavadinimas programuoja akivaizdų prieštaravimą tarp juo ketinamų reglamentuoti veiklos sričių siekiamų tikslų. Detaliau susipažinus su rengiamais įstatymo pokyčiais ryškėja nepakankamas įsigilinimas į iškilusios problemos esmę bei ilgalaikio strateginio požiūrio trūkumas. Todėl atsižvelgiant į sparčius sporto ir šiuolaikinės gyvensenos pokyčius, į augantį visuomenės sergamumą bei skirtingus fizinės kultūros ir sporto veiklų poreikius, svarbu suformuluoti atskirą įstatymą, reglamentuojantį mėgėjišką ir profesionalų sportą. Fizinės kultūros veiklos reglamentavimą būtų tikslinga nukreipti į edukologijos ir/arba sveikatos apsaugos sritis/į.
Tikimės, kad mūsų išdėstytos mintys paskatins ir jus apgalvoti esamą situaciją ir pateikti komentarų bei pasiūlymų.
Seimo Sveikatos reikalų komiteto Sveikatos tausojimo ir stiprinimo reikalų pakomitečio Pirmininkas prof. Algimantas Kirkutis
Seimo Sveikatos reikalų komiteto Sveikatos tausojimo ir stiprinimo reikalų pakomitečio narys Dainius Kepenis
