Arvydas Juozaitis
Alfredas Bumblauskas, LRT istorijos propagandos profesorius, vakar po „Panoramos“ papasakojo didingą VILNIAUS 700 metų istoriją. Dėkui už įdėtą darbą.
Tai geras reikalas, kaip dabar sakoma.
Deja, pasirodė esąs labai prastas reikalas, kai profesorius prabilo apie 1988-1991 metų išsivadavimo iš Maskvos imperijos gyviausią šaltinį.
Ne itin dalyvaudamas SĄJŪDŽIO veikloje, A. Bumblauskas turi savo požiūrį į „Kauno Lietuvą“ ir joje subrandintas tradicijas.
Galima daug ko nematyti, kai nesinori matyti.
Bet, matyk nematęs, žmogau, o negirdėti negalėjai – SĄJŪDŽIO mitingai aidėjo kaip DAINŲ ŠVENTĖS TRADICIJŲ tąsa.
Visi žinome, kad profesorius Lietuvą mato tik Lenkijos veidrodyje, o Latviją supranta tik kaip vokiečių Livoniją.
O tai klaida. Istoriko diskvalifikacinė klaida. Todėl ir klaidžiojama, nutylint, lyg Lenkijoje gyvenant. (Kur nėra Dainų švenčių tradicijos.)
—
O juk buvo taip:
Dainų šventės iš pagrindų griovė Kremliaus ideologiją jau labai atvirai maždaug nuo 1960 metų. Maskva siekė niveliuoti Baltijos tapatybę, kurti „sovietinės liaudies“ masę, kalbančią rusiškai. Bet, leidusi Dainų šventes, nebežinojo, kaip jas sutramdyti.
Kremliui nepavyko suvaryti džino atgal į lempą, net „adaptuojant“ repertuarą… Maskva negalėjo suprasti, kad „liaudis“ Baltijos šalyse reiškia „tautą“, ir ne šiaip sau žmonių minią, reiškia dainuojančią bendruomenę. Visos trys tautos vis vien atidainuodavo savo.
Sunaikinti dainuojančios tautos buvo neįmanoma net Latvijoje, kur itin stipriai įdiegta kolonistų orda. Latvius liete užliejo rusų kalba, kalba ardė šeimas, bet ir tose šeimose suklusdavo visi, kai vienas uždainuodavo latviškai.
Latvių dainų šventės nepalankiausiomis sąlygomis įrodė stipriausią Baltijos tautų atsparumo geną.
Kolonistai ir Maskvos vizitatoriai stebėdavo DAINŲ ŠVENTES netekę žado.
O LIETUVOJE?
Milžiniškas lietuviškas užrašas ant abiejų Vingio estrados sienų-sparnų TAU, TĖVYNE – MŪSŲ DAINA kabojo jau iki Sąjūdžio ir reiškė Lietuvą-Tėvynę.
Maskva šios gudrybės suprasti negalėjo, nes „Tėvynė“ Kremliaus žodyne reiškė „didžioji Tarybų šalis“. Bet mums – LIETUVĄ.
Atėjus 1988–1990 metų mitingams, šis užrašas jau liepsnojo kaip gyviausia Lietuva-Tėvynė, jo nukabinti nereikėjo.
TAU, TĖVYNE – MŪSŲ DAINA bene aiškiausiai rodo kaip viena nelaisvės epocha išsiliejo į kitą – laisvės.
Atleisk, Alfredai, esi labai neteisus. Bet pats nesi vienišas – taip galvoja nemenka jūsų kohorta. Ir nuodija ne tik atmintį, bet ir nūdienos DAINŲ ŠVENTES.
